Visų pirma reikėtų pamiršti viską ką jums kas nors kalbėjo, ar jūs girdėjote, ar perskaitėte anksčiau. Jūsų ilgaamžiškumo tikrai nėra, nei jūsų medicininėje kortelėje, nei jūsų vaistinėlėje. Per savo gyvenimą aš mačiau labai daug žmonių su beveik idealiais medicininiais tyrimų rezultatais ir kurie „užgesdavo“ maždaug per kelis metus. Ir, kaip keistai beatrodytų, mačiau ir tokių žmonių, ant kurių gydytojai, jei taip būtų galima išsireikšti „jau seniai uždėjo kryžių“, o jie vis dar gyvena, juokiasi, dirba… ir dėkoja kiekvienai jiems dar duotai gyvenimo minutei. Mano nuomone, paslaptis yra pačiuose žmonėse, kurie vieni iš jų tiesiog dagyvena savo gyvenimą ir tų kurie tiesiog mėgaujasi savo gyvenimu. Šitie skirtumai, kaip pirštų antspaudai yra gana sunkiai pastebimi ir tuo pačiu retai kada klystantys. Todėl, tik pagal juos galima, beveik neklystant nustatyti, kiek dar liko laiko žmogui gyventi. Todėl, aš pabandysiu jums nupasakoti, net apie 6 požymius, kurie pasakys labai daug apie jūsų tolimesnę ateitį, o pabaigoje, aš jums atskleisiu pačią svarbiausią ir netikėčiausią paslaptį, požymį, kuris viską nulemia.

Kada žmogus pradeda senti, tuomet jis vis dažniau pradeda galvoti apie savo kūną: apie skausmą stubure, širdelę, sąnarius… Tačiau tikrasis senėjimas prasideda ne kūne, bet tuomet kada ŽMOGUS NUSTOJA VISKUO ŽAVĖTIS. Būtent tada, žmogaus organizmas išjungia savo vidinį motorą ir viskas kas dar buvo gyva, pradeda stingti, mirti ir šalti. Patikėkite. Tai yra tiesa. Pabandysiu jums visa tai kaip nors paaiškinti.

Daugelis galvoja, kad mūsų gyvenimas yra linijinis. Tokiu būdu, yra pradžia ir pabaiga. Toliau seka ramybė – mirtis, o paskui vėl atgimimas ir t.t. Tačiau tai galima gana lengvai paneigti. Žiūrėkite. Visada, visa ko naujo atsiradimas yra susijęs su sprogimu. Taip susikūrė Visata. Žinoma, čia reikėtų atmesti Dievą. Iš pradžių buvo Didysis Sprogimas – taip teigia mokslas ir fizikiniai dėsniai. Taip atsirado planetos ir tuo pačiu mūsų Visata, kuri vis dar toliau plečiasi. Taip veikia sprogimo banga. Nors mokslininkai jau gana rimtai teigia, kad Visata jau  nesiplečia. Tuomet kas toliau? Toliau turi įvykti Visatos susitraukimas – grįžimas atgal į pradinį tašką. Tokiu būdu vėl VISKĄ užvaldys Juodoji Energija. Mokslininkai, kuo toliau tuo dažniau pradeda apie ją kalbėti. Ji yra, ją jau galima ir stebėti. O štai Juodosios Materijos dar niekas nematė, bet ji irgi yra. Tačiau, ne apie tai dabar. Tam, kad viską geriau suprastumėte norėčiau priminti kai kuriuos fizikinius dėsnius. Man, seniau patikdavo stebėti filmus apie atominius sprogimus. Ten viskas labai aiškiai parodoma. Įvyksta sprogimas, tada atsiranda galinga sprogimo banga, kuri pasklinda į įvairias puses, kuri viską naikina ir griauna, kas tik pasitaiko jos kelyje. Po kiek tai laiko ta pati sprogimo banga grįžta atgal ir kas dar nebuvo sunaikinta, sugriauta, ji visiškai sunaikina, sulygina. Visa tai vyksta ir su žmogaus atsiradimu – gimimu – gyvenimu. Niekas nepaneigs, kad žmogaus gimimas, yra kaip ir Didysis Sprogimas. Visa Visata mumyse. Spermatozoidas apvaisina kiaušialąstę – įvyksta Didysis Sprogimas. Taip užsimezga nauja gyvybė. Toliau seka augimo, plėtimosi banga ir „tam tikrame taške“ ta banga pradeda grįžti atgal. Tokiu būdu, viskas sugrįžta į savo vietas. Siela sugrįžta į ten iš kur ir atėjo. Kur Startas, ten ir Finišas. Žinau. Tai gali būti daugumai žmonių naujas supratimas, o kas nauja tas nesuprantama, o kas nesuprantama, tas proto yra atmetama. Tačiau, jei į tai pasižiūrėsite paprasčiau, tuomet tai taps jums nauju atradimu. Nušvitimu. Ezoterinė filosofija nuostabi. Link ko aš vedu? Vedu link to, kad jūs suprastumėte, kad mūsų Gyvenimas tikrai nėra linijinis, Jis turi Pradinį tašką ir tuo pačiu įprasmina Galutinį tašką. Belieka tiktai išsiaiškinti, kada ta „Gyvenimo banga“ apsisuka ir pradeda grįžti atgal?. Kaip jau supratote, „Gyvenimo bangos“ grįžimas atgal ir reiškia, kad žmogus, nuo to momento pradeda senti. Plėtimasis tai augimas, o grįžimas atgal, kaip jau minėjau, tai ėjimas link mirties. Pasirodo, kad „Gyvenimo banga“ pradeda grįžti atgal tada, kada žmogus nustoja viskuo domėtis, džiaugtis. Ezoterikoje tai vadinama, kada žmogus nustoja viskuo žavėtis. Ezoterinės filosofijos pirma taisyklė sako: „Iš visko pajusk malonumą“. Tai sąlygoja žmogaus visi 5 pojūčiai: uoslė, rega, klausa, skonis ir jutimas. Visi, jūs to norite ar nenorite esate nukreipti į malonumo paieškas. Jei jums neskanu – jūs išspjaunate. Jei jums nemalonu ką nors matyti – jūs užsidengiate akis, nusukate savo žvilgsnį. Jei jums nepatinka garsas – jūs užsidengiate ausis. Jei jums nepatinka skonis – jūs išspjaunate. Jei jums nepatinka prisilietimai – jūs pasišalinate. Tokiu būdu žmogus visada ieško tik tai kas jam yra malonu. Kada žmogui malonu, tuomet jis to nori dar ir dar. Taip įsijungia vidinis motoriukas, kuris žmogų varo, stumia pirmyn. Motoriukas išsijungia tada, kada žmogų viskas pradeda nervinti, nuo ko žmogus tampa apatišku ir piktu. Pikto žmogaus Gyvenimas ne auga, bet nyksta.

Būdamas su senesnio amžiaus žmonėmis, aš dažnai jų paklausiu: „Kas, būtent dabar, jus dar džiugina?“ . Jei žmogus į šį klausimą atsako iš karto, beveik negalvodamas, o jo akys užsidega – aš jau žinau – pas tokį žmogų yra ateitis. Jei jis tyli ir įdėmiai, vos ne per kančias bando atrasti atsakymą ir tuo pačiu nusuka akis į šoną, reiškia, pas tokį žmogų motoriukas jau beveik sustojo. Tačiau… Kaip visada tame yra ir gėrio, ne tik blogio. Pasirodo, kad tą motoriuką galima iš naujo paleisti. Ne tabletėmis, vaistų suleidimais, lašelinėmis… O būtent, vidiniu apsisprendimu. Tam reikia, gana nedaug. Iš karto atsikėlus, įsijungti į gyvenimą, tai reiškia, iš naujo tapti smalsiu ir pradėti viskuo žavėtis. Vienas, mano geras pažystamas, jau būdamas 72 metų man pasakė: „Senatvė ateina ne tada, kada pradeda skaudėti sąnarius, bet tada, kada žmogus nustoja laukti rytojaus“. Ir tada, aš pradėjau stebėti tuos žmonės, kurie nustojo gyventi rytdienos laukimu. Pasirodo, kad tokius žmones galima gana greitai atpažinti. Juos skiria eisena, kalba, dažniausiai, tie kurie tiktai dagyvena savo metus, niekur neskuba, su niekuo nesiginčija, nesistebi…, jie tik bumba, skundžiasi, kaltina kitus ir t.t. , o tie kurie gyvena ilgai, tokie žmonės, dažniausiai juokauja, ginčijasi, jiems viskas įdomu… Dažniausiai tokie žmonės sako: „ O gal aš pabandysiu“. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tokios smulkmenos nėra jau tokios ir svarbios, tačiau tai tikrai ne smulkmenos, jos yra biologiškai svarbios. Žmogaus protas, kuris visada išlieka aktyviu ir smalsiu, tiesiogine prasme apsaugo ir žmogaus kūną su senėjimo. Juk ne veltui sakoma, kad minutė gero ir nuoširdaus juoko, prailgina žmogaus gyvenimą pusei metų, o kartais ir ilgiau. Svarbiausia išmokti juoktis, džiaugtis ir žavėtis nuoširdžiai. Pas tokį žmogų daug lėčiau pradeda kisti sąnariai, prasiplečia kraujagyslės, geriau pradeda dirbti imunitetas. Kūno ląstelės visada gyvena daug ilgiau, kada pas jas atsiranda prasmė dėl ko reikia gyventi. O tai duoda, kaip jau minėjau – džiaugsmas ir viskuo žavėjimasis.

Jei jūs daskaitėte iki šios eilutės, tuomet aš užtikrintai galiu jums pasakyti, kad jūsų vidinis motoriukas dar yra gyvas. Jūs turite suprasti, kad ilgaamžiškumo pagrindą visada galima pakeisti. Jau vėlu – neegzistuoja. Tad pabandykime, žingsnelis po žingsnelio pereiti per visus tuos 6 požymius. Jie visi yra labai paprasti, nors kai kurie iš jų jus gali ir nustebinti. Visi jie yra moksliškai patvirtinti ir išbandyti praktiškai. Jei jūs pas save pastebėsite nors 3 iš jų, tai reikš, kad jūs turite visas galimybes nugyventi savo gyvenimą ilgai ir laimingai. O patį pagrindinį požymį aš jums atskleisiu pačioje pabaigoje.

Pats pirmas požymis, kurį galima pastebėti tik pamačius žmogų, kitaip tariant „jau nuo slenksčio“ ir, kuris dažniausiai nėra apgaulingas. Yra tas, kada žmogus nustoja eiti, jis jau pradeda mirti. Skamba gana skausmingai, bet tai yra jau seniai patvirtinta medikų. Ėjimas, judrumas ir gyvenimo tempas – tai pirmas žmogaus požymis į ilgaamžiškumą. Ne kraujo tyrimai, ne kraujo spaudimas, o būtent tai kaip žmogus eina, kaip jis keliasi nuo kėdės, kaip pasuka galvą… Būtent šiose, jei galima sakyti smulkmenose ir slypi pats pirmasis požymis. Kada žmogaus kūnas juda laisvai, harmoningai, ritmingai, tada protas gauna signalą – gyvenimas tęsiasi. O kada žmogus žengia neužtikrintai, lėtai, kad kuo mažiau įsitemptų – organizmas tai priima kaip komandą: „ Laikas pristabdyti“. Įsidėmėkite: Ėjimas – tai proto atspindys. Jau įrodyta, kad tie žmonės, kurių ėjimo ritmas yra truputį greitesnis už įprastą, tokių žmonių gyvenimas prailgėja 8, o kartais net ir 10 kartų. Ir pasirodo, kad viskas ne kojose, bet organizmo metabolizme. Štai, kodėl ėjimas ir yra vos ne pagrindinis senėjimo požymis. Todėl, net jei sąnarius skauda, reikia vis viena judėti, vien tik tam, kad organizmas žinotų – jis dar gyvas.

Antras požymis, pagal kurį galima būtų spręsti apie ilgaamžiškumą yra mąstymo lankstumas ir reakcijos greitis. Senatvė ateina, ne tada, kada ant veido atsiranda raukšlės, o tada, kada žmogus nustoja mokytis. Protas, kaip bet kuris kūno raumuo reikalauja treniruotės. Smalsumas – tai pagrindinis vitaminas protui. Turbūt girdėjote, o gal ir patys jau esate pasakę: „Aš jau persenas/a ir mano galva jau taip neverda“. Ji nustoja „virti“ tada, kada žmogus nustoja ja naudotis. Duokite jai darbo ir ji beveik iš karto įsijungs. Svarbiausia nebijoti naujo, bet jo ieškoti: naujas receptas, naujas darbas, naujas kelias iki parduotuvės, ar darbo… Viskas, kas priverčia galvą dirbti, prailgina gyvenimą. Gydytojai tai vadina kognityvinėmis atsargomis. Kognityvinės atsargos – tai rezervas, kuris padeda smegenims geriau atlaikyti stresą, ligas, senėjimą ir kitus neigiamus poveikius. Jos susideda iš kognityvinių funkcijų, tokių kaip mąstymas, atmintis, dėmesys, kalba ir problemų sprendimas. Geriau išvystytos kognityvinės atsargos reiškia didesnį atsparumą smegenų veiklai ir ilgesnį kognityvinės sveikatos palaikymą. Tačiau yra ir kita pusė. Tai LANKSTUMAS. Mąstymo lankstumas – tai mokėjimas atleisti, paleisti. Žmonės, kurie gyvena ilgiau, nemoka ilgai laikyti nuoskaudų savyje. Tai vadinama „užstrigti nuoskaudose“.

Trečias požymis, tai emocinis pastovumas. Tai sugebėjimas savyje išlaikyti stabilią emocinę pusiausvyrą ir žinoma, mokėjimas paleisti. Skamba gana suprantamai ir jau ne vieną kartą girdėta, tačiau būtent čia daugiausia palūžta daugelis žmonių. Po 70 metų, žmogaus kūnas tampa labai jautrus bet kokiems stresams: išgyventi pergyvenimai, nuoskaudos, neaiškios kilmės baimės… labai greitai keičia žmogaus kūno biochemiją. Per savo gyvenimą aš pastebėjau, kad sensta ne liga, bet būtent senos, sukauptos ir neiškalbėtos nuoskaudos. Daugelis žmonių gyvena su šituo svoriu ir net nesupranta, kodėl jie daugiau nemoka, negali džiaugtis. Ezoterinė filosofija:

Kūnas prisimena tai ko jūs negalite paleisti

Kada žmogus beveik nuolatos gyvena chroniškame susijaudinime, hormoniniame strese, kortizolis ir adrenalinas pradeda naikinti kūno indus, širdį, imunitetą, todėl emocinis ramumas, tai ne vien tik filosofija, bet ir konkretus žmogaus ilgaamžiškumo faktorius.

Ketvirtas požymis, tai kūno energijos ir kultūrinio gyvenimo įpročiai. Tai yra apie tai, kaip pats žmogus elgiasi su savo kūnu, kaip valgo, kaip kvėpuoja, kaip miega… Žmogus, kuris greitai viską suvalgo, „prisikerta“, toks žmogus dažniausiai skundžiasi nuolatiniu nuovargiu ir tokiu būdu labai sutrumpina savo gyvenimo trukmę. O tas, kuris mėgaujasi kiekvienu kąsneliu, gyvena daug ilgiau. Su amžiumi, kūnas nustoja atleisti už nuolatinį neišsimiegojimą, persivalgymą ir skysčių trūkumą. Kitaip tariant, pripranta, bet neatleidžia. O po 60 metukų, bet koks jūsų pasirinkimas patampa svarbiausia investicija arba į ilgaamžiškumą, arba į greitą senėjimą. Daugelis senesnio amžiaus žmonių gyvena remdamiesi principu: „Saugotis“, o nebijoti pavargti, išeiti vėjuotu oru ir neperšalti… Tačiau, kaip ne keista, bet būtent toks perdėtas atsargumas ir griauna organizmą.  Kūnas praradęs apkrovą, praranda ir vidinę jėgą – vidinę energiją.

Labai svarbu, ką mes valgome, todėl, mano patarimas būtų toks: valgykite tai, kas po valgio nesukelia nuovargio. Jei po valgio jums norisi atsigulti, pailsėti, tuomet tai ne valgis, tai – apkrova. Valgis – tai kuras ir kuo grynesnis kuras, tuo geriau dirba motoriukas. Svarbiausia ne ginti savo įpročius, bet juos nors retkarčiais peržiūrėti. Labai sveika, užduoti sau klausimą: „Ar padeda man tai, ką aš darau kiekvieną dieną?“. Visada jaustis gyvu, o ne tada, kada atėjo laikas kažką keisti. Mano, vėl nemokamas patarimas jums būtų toks: Atsisakykite vėlios vakarienės. Išmokite eiti miegoti, bent jau pusvalandžiu anksčiau. Pasivaikščiokite po kiekvieno valgio. Šitie, atrodytų visiškai paprasti sprendimai padarys daug didesnę įtaką, negu vaistai.

Penktas požymis – tai vidinio varikliuko buvimas: noras ryte atsikelti, jausmas, kad ši diena jums yra reikalinga, svarbi, jausmas, kad jūs dar turite tikslą dėl kurio turite gyventi… Daugelis pagyvenusių žmonių sako ir kas mane labai liūdina, tai pasakymas: „Man daugiau jau nieko nereikia“. Kada tai išgirstu, pradedu suprasti, kad jeigu tam žmogui negražinti gyvenimo prasmės, jo kūnas labai greitai pradės naikintis. Kada žmogus dar jaučiasi, kad jis dar kažkam yra reikalingas, tuomet jo protas, pradeda dirbti visiškai kitaip. Gyvenimo prasmė, nebūtinai turėtų būti labai didi. Ji gali būti visai paprastutė, žemiška, bet svarbiausia – sava. Ji turi būti Jūsų. Prisimenu žmogų, kuriam jau buvo 82 metai ir jis prarado žmoną ir tada aš jam pasakiau: „Nebandykite gražinti praeities atgal. Pabandykite atrasti tai, kam jūs dar būtumėte reikalingas“. Po mėnesio jis pas mane atėjo visikai kitoks. Pasirodo jis pradėjo padėti kaimyno berniukui atlikinėti namų užduotis. Ir jis man tada pasakė: „Žinai, aš vėl pasijutau reikalingu. Ačiū tau“.

Praeityje slypi ne gėris, bet blogis. Tai ezoterinė filosofija. Daugelis žmonių to nesupranta. Pasirodo, kad net „geri ir linksmi“ prisiminimai nėra jau taip gerai. Kodėl? Todėl, kad prisimindamas džiugias ir laimingas akimirkas, žmogus, nepradeda džiaugtis, bet pradeda jų ilgėtis, atsiranda nostalgija. O ilgesys „senų, gerų, praėjusių“ dienų, nostalgija, kuri niekada nebuvo džiaugsmo išraiška. Praeitis jau praėjo ir nėra ko ten daugiau knistis. Ir ką nors pakeisti praeityje nėra jau toks geras dalykas, kaip daugelis bando tai propaguoti. Jei tai darysite, tuomet ateitis ir dabartis taps dar blogesnėmis negu buvo. Tai vėl ezoterinė filosofija. Jos reikia mokytis. Suprasti tai gana paprasta. Kada jūs valgote obuolį – tai yra dabartis. Jūs džiaugiatės skoniu. Paskui, kada obuolys yra suvirškinamas, jis tampa kakučiu – prisiminimu. Tai yra obuolio praeitis. Todėl, norėjimas pakeisti ką nors praeityje yra tolygus kakučio pavertimui tuo pačiu obuoliu. O tai padaryti tikrai neįmanoma. Nors, kaip suprantu tai propaguoja gana daug „žinovų“. Prisiminkite: praeitį reikia pamiršti ir kuo dažniau stengtis gyventi dabartyje. Nes tik dabartyje slypi visa ko džiaugsmas.

Todėl, štai kur slypi gyvenimo prasmė: Atrasti būtent savo atsakymą „Kodėl aš atsibundu kiekvieną rytą?“. Jei atsakymas, neateina iš karto, tuomet verta jo paieškoti. O jis pasirodo yra.

Yra paslaptis, kuri yra pas kiekvieną ilgaamžį žmogų. Pasirodo, kad tokie žmonės niekada nesako „Aš privalau“. Jie sako „Aš noriu“. Noriu nueiti į turgų. Noriu pamatyti anūkus… Pasirodo, kad tokie „noriu“ yra daug geresni, už bet kokius vitaminus.

Ir štai mes priėjome, prie pačio pagrindinio požymio – tai vidinė savivertė ir mokėjimas priimti visus gyvenimo iššūkius ramiai ir be streso. Tai reiškia, priimti Gyvenimą tokį, koks jis yra. Gaila, tačiau šis sugebėjimas neduodamas Gamtos. Žmonės šį supratimą tobulina metų metus. Jis įgyjamas, per skausmą, praradimus, klaidas, jei dar tiksliau tai per savo sąžinę. Reikia tapti sąžiningu pačiam sau. O tai yra labai sunkus darbas su pačiu savimi. Ir būtent tai ir senatvę padaro ne pabaiga, bet Laiko patikrinta ir užauginta Išmintimi. Tokių žmonių man teko matyti, kurie gal ir neturėjo idealios sveikatos, bet jie turėjo vidinę pusiausvyrą. Jie nesikabino į amžiną jaunystę, nesiskundė ir neieškojo kitur kaltų. Jie gyveno oriai, be blaškymosi ir be baimės. Jie skyrėsi savo ypatingu žvilgsniu, kuris buvo ramus, pasitikintis, bebaimis. Būtent šiame žvilgsnyje buvo ta jėga, kurios neduoda jokie vaistai. Žmogus, kuris priima Gyvenimą toks jis yra, nustoja švaistyti savo energiją beprasmiam pasipriešinimui.

Labiau žemiškiems žmonėms duodu dar ir sveikatos perspėjimus, skirtus kiekvienam Zodiako ženklui:

Avinas: Galvos skausmai, migrena

Jautis: Problemos dėl viršsvorio, diabetas

Dvyniai: nemiga, nervinė sistema, vegetatyvinė-kraujagyslinė distonija

Vėžys: nevirškinimas, gastritas, skrandžio ligos

Liūtas: karščiavimas ir alpimas

Mergelė: apendicitas ir vidurių užkietėjimas

Svarstyklės: infekcinės ligos ir pielonefritas – inkstai

Šaulys: kepenų ligos, tokios kaip hepatitas ir cirozė

Ožiaragis: radikulitas, sklerozė

Vandenis: kraujo krešuliai, sėdimo nervo uždegimas

Žuvys: alkoholizmas ir priklausomybė nuo narkotikų

Kiekvienas žemės akmenukas turi savo energetinį poveikį. Aš jau nekalbu apie brangakmenius. Senoliai įrodinėjo, kokį poveikį žmogaus likimui turi planetos, žvaigždės. Žmonijai yra keli milijonai metų, o gal ir daugiau. Buvo laikas, kai religijų nebuvo. Plačiai religijai susiformuoti reikalingi tam tikri santykiai, tam tikra patirtis.

Čia aš noriu akcentuoti evoliucijos teoriją, kurią gana neseniai pripažino popiežius, kiek pamenu tai buvo Popiežius Jonas Paulius II.

Jei mums priimtina evoliucijos teoriją, tai tuo pačiu yra vienas Visatos Dėsnių. Daugelis žmonių akcentuoja, kad visur yra judėjimas, tam tikras ritmas, vibracijos, rezonansas. Žmogus pasireiškia kaip kūrėjas. Ir tuo pačiu bet kurioje religinėje energetikoje plaukia žemė, tradicijos, papročiai, gyvenimo būdas. Tikros religijos esmė yra meilė. Krikščioniškos religijos esmė – meilė ir altruizmas. Kančia turi išaukštinti žmogų. Leisti įsilieti į agregorą, kuris kuria tobulą religiją.

Bet kuris žmogus turi teisę paklausti, ar žemėje galima tobula religija? Į tai atsako evoliucijos teorija. Ne, negalima. Žemėje visada yra pliusas ir minusas. Tiesa visada nukryžiuota tarp dviejų priešybių. Anot Pitagoro, reikia ieškoti trikampio, tada jau 70 % darbo padaryta. Daugelis žmonių siūlo nekeisti religijos, pereiti į naują energetinę sistemą. Išsaugoti esamą sielą, kaip žmogiškos energetikos pagrindą. Atleiskite, bet siela taip pat vystosi. Visi bandymai ignoruoti mokslą buvo nesėkmingi. Aš suprantu, kad Dievą mes pažįstame širdimi. Žmogus ne visada gali paaiškinti, kodėl jis priklauso vienas ar kitai religijai. Kai kam labai svarbus tėvų, senelių tikėjimas. Kai kas ir religijoje ieško naujo. Kažkur perskaičiau, kad JAV jau užregistruota virš 3000 protestantiškų religijų. Visos šventai remiasi biblija.

Jeigu mes jau pripažinome, kad meilė yra mūsų gyvenimo esmė, tai turime ir pripažinti, kad meilė pasireiškia grynai per žmogaus talentą. Meilė – tai kūrybinis darbas, ezoterinėje filosofijoje meilė – tai visų pirma meilė sau. Nepamilęs savęs, tu negalėsi pamilti ir mylėti kito. Kiekvienas žmogus trokšta kūrybinio darbo. Kūrybinis darbas yra geriausias būdas, galimybė kurti tikrai šviesų astralinį agregorą, veikti subtilias visatos vibracijas. Tuomet žmogaus siela uždega savo dvasią šventa ugnimi. Dvasia meilėje keliauja į aukštybes. Žemėje ji jau prinoko kaip obuolys rudenį. Grubiai kalbant, lekia kaip šovinys iš patrankos.

Studijuojant žmogaus energetinę sistemą, pripažinus meilės talento reikšmę, kūrybinį žmogaus mąstymą, kuomet susilieja protas ir širdis, gimsta žmogiškoji visuma, tam būtina meilės laisvė, be ko negali būti tikros žmogiškos energetikos. Kiek turime dvasios laisvės, tiek turime ir meilės visuomenėje, pagarbos žmogui. Dieviška prigimtis yra tiesoje, todėl ją galima atrasti tiktai per šviesą.

Religija – teisė pasirinkti Dievą iš daugelio dievų. Tai demokratinės visuomenės požymis. Aš manau, kad tai yra civilizacijos esmė. Kitaip žmonija žus. Pavojų daug, aš nenoriu kalbėti apie apokalipsę. Beprotybės banga užlieja žmoniją. Žmonės traukiasi į kamuolius. Gimdo kančią, kuri netobulina dvasios. Kupini vidinio pykčio, rieda į bedugnę.

Žmogus visada turi turėti teisę pasirinkti religinę bioenergetiką. O, kad gimsta baisios sektos, tai nėra įrodymas, kad vidinė laisvė yra brangi. Valdininkas nori kontroliuoti, savaime jis gimdo biurokratiją. Todėl vietoj gyvo medžio gali likti telegrafo stulpas.

Kinijoje dar neseniai. Katalikų kunigai buvo sodinami į kalėjimus vien dėl to, kad jie kitokie. Dabar milijonai kiniečių atsisako senųjų religijų vardan Kristaus mokslo.

Yra žmonių, kurie siūlo vengti įvairių kursų aiškiaregių, žiniuonių, karatistų, ušų ir taip toliau. Reikėtų priminti, kad žmogaus energija visada yra sąveikoje su viskuo, kuo turtingas žmogus. Judėjimas – tai upė su savo srovėmis, slenksčiais ir duobėmis. Švari energija sukuriama tik tada, kai žmogus gali nusiimti kaukes. Ne veltui Kristus teigė, kad tik mažutėliai paklius į dangų. Bendraudami žmonės papildo vienas kitus. Ne tik žiniomis, bet ir bioenergija. Jeigu jums šalta, stenkitės mažiau bendrauti su tuo žmogumi. Arba meilėje siekite jo dvasios palankumo.

Iš čia išplauktų, kad jei norite eiti pas aiškiaregį, žiniuonį, ekstrasensą, jūs privalote surinkti informaciją apie jį, tačiau nedarykite klaidos. Lietuvoje dar paplitusi nuomonė, jei esi žiniuonis, bioenergetikas, turi padėti visu 100 %. Aš siekiu, kad tokie žmonės turėtų dirbti kartu su gydytojais. Manoma, kad jų darbas efektyvus nuo 60 iki 80 %, nors po permainų medicinoje, jų darbo efektyvumas ir bendravimo kultūra ir atsinešimas į žmogaus kančią, skausmą nukrito į žemas žemumas. Todėl atminkite, kad dar egzistuoja ir Karma. Tuomet tokiam žmogui galbūt nepadės nei gydytojas, nei ekstrasensas, nei magas, nei ezoterika. Išvada aiški: jeigu jūs ieškote pagalbos, eikite pas kiek galima vidumi gražesnį žmogų. Su skaisčia ir galinga aura. Kartu atminkite, kad pliuso ir minuso pasaulyje negali būti tobulo žmogaus. Bet koks žmogus klysta ir turi teisę klysti. Todėl būkite atlaidūs kitiems žmonėms. Tik ten, kur dvi dvasios kartu galima laukti stebuklo.

Teigiama, kad liga grįžta. Todėl garsioji Džuna rašė: „Jeigu viskas gerai, padaryk papildomai dar 5 seansus, kad liga negrįžtų“.

Tikrieji aiškiaregiai sugeba žmogui duoti dvasios ramybę, atkurti dvasinę pusiausvyrą, įveikti dvasios marą, vėžį, nes dvasia formuoja sveiką kūną. Tibeto išmintis teigia: kokios mintys, tokios ligos, todėl labai svarbu yra mentalinis gydymas. Kaip Pitagoro šventyklose, čia buvo gydoma žodžiu, muzika, spalvomis, žolėmis ir t.t. Manau, kad jau netolimoje ateityje prasidės masinis grįžimas prie senojo gydymo. Žiūrėjau filmą, kaip viena Japonų virėjų, gamindavo valgį tiktai imperatoriui ir nuolat konkursuose laimėdavo pirmą vietą. Maistą ji visada gamindavo tiktai rankomis. Maistą ji ruošė su didele meile ir jis buvo pats gardžiausias.

Stiprus bioenergetikas yra tas, kuris sugeba gydyti žvilgsniu, žodžiu, rankomis ir svarbiausia – išimti šalčio energiją, srovėmis išvalyti čakras, energetinius kanalus. Lietuvoje labai daug ekstrasensų…, kurie neturi jokio patyrimo, tikros meilės žmogui, jau nekalbu apie ezoterines žinias. Aš, pavyzdžiui, visada stengiuosi visų pirma išimti iš žmogaus šaltį, bet visada sakau: eikite pas gydytoją klausykite jo. Mano parama yra tik konsultacija. Aš niekam negaliu garantuoti, kad padėsiu. Dažnai ligos priežastį gali panaikinti pats žmogus, ji paprastai slypi žmonių santykiai santykiuose, pavargusioje dvasioje. Atminkite viena: tai, kas nauja, turi išgyventi savo kančias, todėl buvo nužudyti beveik visi apaštalai, toks pat likimas ištiko ir pranašus.

Nebijokite svajoti, turėkite viltį. Europoje, visose valstybėse dirba ekstrasensai, aiškiaregiai, žiniuoniai, bioenergetikai, astrologai, ezoterikai ir t.t. Tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, atspindi pasaulinę praktiką. Tai yra upė, kurios neužtvenksi.

Dešimtmečiais atliekami moksliniai tyrimai įvairių šalių specialistų pastangomis sukaupė daug duomenų apie Saulės – Žemės ryšius. Nustatyta, kad su Saulės aktyvumu susijęs kiškių, pelių, žiurkių vislumas, skėrių antplūdžiai. Į didėjantį Saulės aktyvumą reaguoja dirvožemio ir vyno bakterijos, ima stiprėti ligas sukeliančių bakterijų agresyvumas Aktyvios Saulės metais susilpnėja seilių apsauginė funkcija, sumažėja skrandžio rūgštingumas, – štai kodėl daugiau sergama užkrečiamomis ligomis. Pastebimas paūmėjimas ligų, sąlygojamų širdies – kraujagyslių bei nervų sistemos sutrikimų. Sulėtėja žmogaus reakcija į šviesos ir garso signalus, todėl tuo metu 2 – 2,5 karto padažnėja avarijų, gamybinių traumų ir nelaimingų atsitikimų, o nuo miokardo infarkto mirštama net 3 – 4 kartus daugiau.

Labai įdomią išvadą prieš 15 metų pateikė mokslininkai. Jie surinko 4245 įžymių mokslo, meno, literatūros, kultūros veikėjų, gyvenusių 1800 – 1906 metais, gimimo ir mirties datas ir jų pasiskirstymą palygino su Saulės aktyvumo periodais. Pasirodė, kad daugiau gimstama ir mirštama kaip tik aktyviosios Saulės metais. Dar daugiau talentingų žmonių gimimas kartojasi kas 5,5 metų. t.y. kas pusę Saulės aktyvumo periodo. Tad, regis, Saulė tvarko talentingų žmonių gyvenimą. Ji daro poveikį ir kūrybiniam darbui, o produktyvumui. Pasirodo, kad geriausius savo kūrinius kompozitoriai N.Paganinis, F.Mendelsonas, H.L.Berliozas parašė būtent aktyviosios Saulės metais.

Suprantama, kad saulė veikia netiesiogiai žmogaus psichiką ar širdį. Saulės aktyvumo poveikis gyvajam pasaulio Žemės pasauliui vyksta per daugelį grandžių. Vienas iš svarbiausių šio poveikio mechanizmų yra Žemės magnetinio lauko svyravimai, kuriuos sukelia Saulėje vykstantys jos aktyvumo reiškiniai: dėmės, žybsniai ir kt. Sukeltiems Žemės magnetinio lauko svyravimams ir yra jautrūs augalai, gyvūnai, žmonės, mikroorganizmai, ląstelės. Mat gyvybė yra prisitaikiusi prie tam tikro vidutinio magnetinio lauko. O jis yra trikdomas atplūdusių Saulės vėjo elektringųjų dalelių. Praėjus 1 – 2 paroms po įvykusio Saulės žybsnio, šios dalelės, sutrikdžiusios Žemės magnetinį lauką, prasiskverbia iki viršutinių Žemės atmosferos sluoksnių ir uždega šiaurės pašvaistes. Jos – ne vien įspūdingas dangaus spalvų žaismas atmosferoje, bet ir Žemės magnetinio lauko pakitimų indikatorius. Didžiausi šio lauko svyravimai vyksta 23 laipsnių spinduliu aplink Žemės magnetinius ašigalius. Žvelgiant iš Kosmoso, čia matomi pašvaisčių ovalai. Kaip tik čia, mirgant pašvaisčių miražui yra generuojamas infragarsas – itin žemo dažnio, apie 0,01 Hz. akustiniai svyravimai. Jie skverbiasi Žemės pusiaujo link ir dirgina vabzdžius, kitus smulkius gyvūnus bei žmones. Pasiekusios Žemės atmosferą Saulės vėjo dalelės sukelia papildomą oro jonizaciją, sukuria papildomą elektros srovę. Todėl dažnėja ir stiprėja audros su elektros išlydžiais – žaibais ir perkūnija, siaučia smarkūs uraganai, pliaupia liūtys. Iš čia suprantamas kai kurių žmonių dirglumas ar seniai žinomas vabzdžių, paukščių nerimas, blaškymasis prieš audrą. Tai jų reakcija į padidėjusią oro jonizaciją ir sustiprėjusias elektros sroves.

Saulės sukeliami Žemės magnetinio lauko svyravimai ir pakitimai išoriniuose atmosferos sluoksniuose mūsų tiesioginiai nejaučiami. Bet per vėjus ir audras, šiaurės pašvaistes ir kitus reiškinius jie veikia mūsų savijautą ir nuotaiką, nuolat primindami, kad mes ne tik Žemės, bet ir Saulės vaikai. Jie verčia mus analizuoti Žemės ir Kosmoso ryšius ir moko matyti Žemę kaip gyvybė salą bekraščiame Kosmoso okeane.

Dabar apie Mėnulį…

Kas savaitę pilnėjantis, dilstantis ir visai išnykstantis Mėnulis, iškėlęs amžino judėjimo, kitimo, atsinaujinimo mintį ir išmokęs žmones skaičiuoti laiką mėnesiais, sudarinėti kalendorius, seniai tapo įprasta kasdienybe į kurią dažniausiai nebekreipiame dėmesio… Ir vis dėlto prisiminkime, ką mena mūsų senolių pastebėjimai, o gal ir atrasti dėsningumai ir, žinoma, tikėjimai bei vaizdiniai, susiję su besikeičiančiu Mėnulio veidu danguje, t.y. su juo fazėmis?

Senovės tautos Mėnulio fazių kaitą laikė labai reikšminga. Beveik visur įvairios kalendorinės, agrarinės, mirštančiųjų ir atgimstančiųjų dievų šventės buvo švenčiamos tik per Mėnulio pilnatį. Ir dabar Velykų šventės dieną apskaičiuojame, atsižvelgdami į būsiančią Mėnulio pilnatį po astronominio pavasario pradžios, t.y. po kovo 21 – 22 dienos.

Senovės lietuviai buvo įsitikinę, kad pilnaties šviesa turi įtakos žmonėms. Ji ypač gali būti kenksminga vaikams. Tad norėdami išvengti šio poveikio vaikui, tėvai ant lango statydavo indą su vandeniu ar skudurinę lėlę, kad Mėnulio šviesa kristų ant lėlės, o ne ant vaiko ir nuskęstų vandeny. Kita vertus, Mėnulio pilnatis senovės lietuviams buvo grožio, gerovės ir turto simbolis. Buvo tikima, kad šviečiant Mėnulio pilnačiai sparčiau auga ne tik javai, bet ir vaikai, gyvuliai, o vestuvių puota pilnatyje – jaunųjų turtingo gyvenimo prielaida. Manoma, kad net savaitės diena „subata“ reiškė Mėnulio pilnaties dieną, kurios vakare buvo atliekamos įvairios apeigos.

Pasak senųjų pastebėjimų, jaunas, pilnėjantis Mėnulis gali padėti visuose „pradėjimuose“: įsigyjant žemę, pradedant sėją, naujo namo statybą, keliant vestuves, krikštynas ir panašiai.

Pastebėjus Mėnulio įtaką jūrų potvyniams, jį imta sieti su vandeniu, augmenija. Manyta, kad net rasa krinta nuo Mėnulio ir pievos daugiausia rasoja po pilnaties naktų. Tuomet reikia pjauti javus, kirsti medžius, nuimti derlių, o svarbiausia žemdirbių „Mėnulio taisyklė“ visiems tikriausiai gerai žinoma: „Sėti ir sodinti reikia, kai Mėnulis pilnėja, o pjauti, nuimti derlių, kai jis dilsta“.

Kita vertus, reikia nepamiršti, kad jaunatyje negalima nei sėti, nei sodinti, o verčiau tada žoles ravėti, krūmų, medžių šakas genėti.

Kai Mėnulis artėja į priešpilnį, reikia sodinti visas daržoves, kurių vaisiai auga „virš žemės“: braškes, agurkus, pomidorus, pupas ir kitus. Pilnatyje geriausia sėti visus žalumynus: krapus, salotas, špinatus ir kitus. Delčios laikotarpiu reikia sėti ir sodinti visas daržoves, kurių vaisiai subręsta po „žeme“: morkas, burokėlius, svogūnus ir kitus.

Senieji rašytiniai šaltiniai pastebi, kad žmogaus ir gyvosios gamtos gyvenimo ritmai, o ir būsimas daržo derlius priklauso ne tik nuo Mėnulio fazių, bet ir nuo jo padėties danguje, t.y. kokiame Zodiako ženkle jis yra, nes patys Zodiako ženklai, pasak jų yra palankūs, pusiau palankūs ir nepalankūs.

Kai moteris gimdo kūdikį, tada mes galime pasakyti, kad tai yra instinkto pasireiškimas. Tačiau yra įdomių reiškinių, kurie verti gilesnių apmąstymų. Visoje gamtoje gimimas yra tyla. Žvėries instinktas reikalauja savo vaikus slėpti. Klyksmas praneštų plėšrūnams apie motinos bejėgiškumą ir būtų sunaikinta nauja gyvybė. Žmogaus kūdikio klyksmas skelbia pasauliui: „Aš gimiau“. Jis pradeda laisvai kvėpuoti, atsiranda naujas pasaulis. Žmogaus kūdikio gimimas yra džiugi žinia. Tai yra šventė. Dievas leidęs leido žmogui valdyti gamtą. Dievas nuolat kurias visatą. O žmogus – maža jos dalelės žemėje. Taigi žmogus yra daugiau negu gamta. Žmogus yra aukščiausias meilės pasireiškimas. Kūdikio gimimas taurina moterį, pririša ją prie žemės, suartina ją su vyro širdimi ir nukreipia jos akis į dangų.

Man nepatinka, kai teigiama, kad moteris yra tik valia ir vaizduotė. Vyrui skiriamas protas. Valdo tas, kas turi protą. Graikų mitologijoje tai gražiai iliustruoja pasakojimas apie dievą Apoloną. Tai Apolonas valdo žirgus. Arkliai yra moteriškos prigimties. Tai yra valia ir vaizduotė. Važiuoklė, ant kurios stovi Apolonas ir valdo keturis baltus arklius, yra žmogaus kūnas. Moteris veikia vyrą ne tiesiogiai, bet per savo kūną, kitaip tariant, nervų sistemą. Taip ir Apolonas vadelių dėka valdo moterį.

Užtenka tik į važiuoklę atsistoti Apolono sūnui Febui, iš karto paaiškėja, kad jis nesugeba valdyti moteriškų pradų, tai yra koreguoti judėjimą. Ir įvyksta nelaimė. Vadinasi, vyro protas, nesuderintas su moters valia ir vaizduote, pralaimi. Iš čia išplauktų tiesa, kad vyro pradai yra gana pasyvus. Susiduriame su tokia sąvoka, kaip vyras – patinas. Prisiminkime A.Diuma žodžius: „Aš nežinau, kiek turiu vaikų, gal kokius penkis šimtus“. Niekas neneigia didžiojo rašytojo talento. Visą savo turtą jis išleido gyvenimo malonumams. Mirė palikęs kelis luidokus. Jis turėjo daug moterų ir visos buvo jo įkvėpėjos. Tai buvo kūrybos donžuanas. Galbūt aš pasakyčiau – išmintis. Didelė laimė, kaip moteriški ir vyriški pradai susilieja. Tai yra didžiosios meilės išraiška, tai meilė iki grabo lentos. Tokioje meilės valtyje galima perplaukti okeaną. Tada Dievas nesigaili sukūręs žemišką pasaulį. Jeigu kartu lengva įveikti pavojus, nukeliauti į rojaus sodą.

Tačiau žemiškas gyvenimas yra kupinas kančios. Moteris yra smalsesnė už vyrą. Valdoma motinystės jausmo, ji yra atsargi. Vyrai, vedami proto ir nuotykių aistros, eina į džiungles, dažnai rizikuoja, tampa avantiūristais, kai kada laimi, jiems statomi paminklai. Paimkime bet kokios tautos paminklus ir pamatysime, kad dauguma jų pastatyti vyrams. Pasižiūrėkime į Nobelio premijos laureatus mene ir moksle – dominuoja vyrai, o politikoje – jau pradeda dominuoti moteris ir kaip nekeista žmonės, kurie neturi šeimos. Kaip visa tai paaiškinti? Atsakymas būtų toks: fiziniame plane vyrai turi pliusą, tai yra teigiami, o moterys yra neigiamos (minusas). Kaip žinome, srovė visada ima tekėti iš teigiamo poliaus. Todėl vyrai ir ieško moterų. Tai beveik viena iš priežasčių, kodėl nuogi vyrai nejaudina moterų, o nuoga moteris tiesiogiai veikia vyro lytinį instinktą. O po to jo veiksmai sukelia atitinkamą moters reakciją. Todėl sakoma, kad moteriai svarbiausia yra jos batai. Vyro ir moters susipažinimas prasideda nuo kojų. Be abejo, šito negalima absoliutinti. Taurios sielos vyras moteryje ieško grožio įsikūnijimo, jame nelieka lytinio instinkto. Moteris stebina vyrą savo žavesiu. Drąsiai galima teigti: kokia gamta, tokia ir moteris. Tai ir yra in energija, susijusi su žeme. Vyras kupinas jan energijos. Jis barsto sėklą. Gyvybės, kūrime visada dalyvauja kosmosas. Todėl žemė, priimdama vyrišką galią, nejučiomis siurbia į save kosminį protą. Galioja vienas taisyklė: jeigu skriaudi gamtą – naikini moterį. Jeigu upės pajuodusios, pajuodęs ir moters veidas. Tada į nebepaneša civilizacijos naštos, nebegali juoktis, krykštauti, džiaugtis. Tada, jei nebe šaltinio vanduo. Dingsta akių spindesys, ateina neurozių metas, formuojasi bepročių pasaulis. Jeigu moteris šypsosi, vadinasi, vyras ją myli. Jeigu moteris juokiasi, vadinasi, žemės miškai gražūs. Jeigu moteris dainuoja – būkite ramūs. Ten, kur skamba jos daina, gyventi smagu. Moters dvasia yra lakmuso lapelis. Ir gaila, kad mes jau įžengėme į apokalipsės šešėlį.

Dvasiniame prade moteris yra pliusas, o vyras – minusas. Todėl moters paskirtis – įdvasinti vyrą. Galbūt todėl moterys taip noriai auklėja berniukus. O vėliau, užaugę ir tapę vyrais, jie daug skausmo suteikia motinoms. Reikia nepamiršti, kad skausmas padeda subręsti žmogaus dvasiai. Skausmas visada atveria giluminius klodus. Skausme labiau negu bet kada žmogus kalbasi su Dievu. Čia vėl veikia prisirišimo principas, tam tikra trauka. Juk meilė – tai trauka. Meilė yra ilgesys. Tai atsitinka tada, kai auros spindesiai susilieja. Jeigu vyras ko nors pasiekia gyvenime, pirmiausia sveikinama žmona. Ji ruošia jam maistą, kuria šeimos jaukumą. Daug yra valstybės veikėjų, kurie gali pasakyti, kad moters dėka, jie išmoko pajusti meno grožį, koncerto žavesį. Nieko nėra nuostabiau kaip moteriai su vyru kartu aptarti romaną, jo veikėjus, charakterius. Moters pastabos visada bus subtilios, kupinos detalių. O vyrui daugiau rūpės veiksmas. Vyrui būtina mūza, įkvėpėja, minties skatintoja. Nelaimės valandą vyrui moters žodis ypatingai svarbus. Ir moteriai ramu, nes ji jaučia protą. Moters intuicija ir vyro protas – tai tiesus kelias į Dievo karalystę. Dvasios pasaulyje moteris yra pliusas be jokių abejonių ir jai reikėtų statyti paminklą. Tačiau dvasia žemėje yra tik dalelytė Visatos gyvenime. Todėl tikroji kūrėja kartais lieka šešėlyje… Tačiau, jei vyras mato tekančios saulės džiaugsmą, žinokite, kad jį mylėjo motina ir žemėje jis sutiko tikrą moterį, pajautė jos šviesos spindulį.

Dvasinių mokytojų pagalba gali būti labai įvairi. Kartais jie suteikia intelektinę, moralinę ir dvasinę paramą, padeda kovoti su blogiu ir destruktyviomis jėgomis, kuria apsauginius energijos laukus. Tam tikromis akimirkomis dvasiniai mokytojai gali duoti specialius nurodymus, kaip žmogui elgtis vienokioje ar kitokioje gyvenimo situacijoje. Mokytojai gali likti anonimais, arba pranešti savo vardus.

O įdomiausia tai, kad susitikdamas su dvasios mokytoju iš kitos realybės, žmogus gali gauti tokios informacijos, apie kurią iki tol nežinojo.

Amerikiečių mokslininkas S.Grofas, tirdamas transpersonalinius išgyvenimus, nustatė, kad žmoguje slypi informacija netgi apie gyvųjų organizmų, Saulės sistemos atsiradimą, Žemės formavimąsi. Visos šios žinios kol kas nepaaiškinamu būdu užfiksuotos žmogaus sąmonėje. Tai unikalūs moksliniai tyrimai, labai išplečiantys iki šiol tradicinėje psichiatrijoje vyravusį froidistinį žmogaus sąmonės suvokimą, apėmusį tik biografijos duomenis ir individualią žmogaus pasąmonę.

Klystame manydami, kad bendraudami su kitų plotmių būtybėmis (dvasios mokytojais ir pan.), mes atsisakome savo įvaizdžių. Kiekvienoje plotmėje, t. y. kiekvienoje įvaizdžių sistemoje, kurią mes pasiekiame tam tikrame savo raidos lygmenyje, egzistuoja įvaizdžių grupės, kurioms mes tarsi suteikiame priežastį, kylančią nei iš mūsų, o iš kitų būtybių, daugiau ar mažiau panašių į mus. Negalima teigti, kad tai nerealios būtybės, jos egzistuoja mūsų pačių viduje. Veikla, kuria mes juos „apdovanojome“, yra tik mūsų prieštaringa mintis. Visa realu, ką galima išgyventi, – teigia Tibeto išminčiai.

Perskaičius daugybę ezoterinės literatūros veikalų, gali susidaryti vaizdas, jog dvasios mokytojas suvokiamas dvejopai. Vienas suvokimas – tiesioginis, kai dvasios mokytojas suvokiamas kaip konkretus asmuo, arba įsikūnijusi siela, veikianti astraliniame arba mentaliniame lygmenyje. Šiuo atveju žinios perteikiamos telepatija. Kita dvasios mokytojo samprata – mūsų pačių vidinis dvasios mokytojas, mūsų intuicija protas. Tai simbolinis dvasios mokytojas, vidinis minčių generatorius.

Tokį skirtingą dvasios mokytojo suvokimą, matyt, lemia nevienodas žmogaus dvasios lygmuo. Kaip teigia A. Beilis, žmogaus siela priima tik tokias žinias, kurios sudaro jos pačios turinį. Tik tie faktai, kurie sutampa su individualios sąmonės tiesa, yra vertingi. Naujos idėjos perteikiamos per anksčiau suvoktų idėjų visumą. Todėl svarbiausias dvasios mokytojo vaidmuo – palengvinti pažinimą, išmokyti mokinį savarankiškai įgyti žinių.

Labai svarbu, kad žmogus sugebėtų tinkamai įvertinti žinias, gautas iš viršjutiminio pasaulio. Visos „būtybių iš anapus“ perteikiamos žinios yra vertingos tik tuomet, jei nėra primetamos tarsi prievarta, t.y. jei dvasios mokytojas iš nematomo pasaulio nesiūlo jų priimti kaip savarankiškai neegzistuojančių. Priešingu atveju, kaip rašo R.Štaineris, šių žinių vertė bus lygi mūsų sapnų vertei. Todėl nereikia pervertinti įvairių „mokytojų“.

Neretai atsitinka, kad žmogus nesugeba kontroliuoti kontakto su tariamuoju sielos mokytoju. Tokie mediumai dažniausiai žinias gauna iš astralinio pasaulio, iš būtybių, nesugebančių naudotis mentalinės plotmės metodais, kuriais remiasi aukšto lygio dvasios mokytojai, Dėl to gali pasitaikyti patologijos atvejų, kai, kontaktuojant su tariamuoju dvasios mokytoju, prarandamas psichologinis savarankiškumas, sutrinka emocijos ar netgi degraduojama intelektualiai.

„Kiekvieną mūsų galima atpažinti pagal išspinduliuojamos šviesos ryškumą. Kuo subtilesnė mūsų kūno materija, tuo ryškesnė vidinė šviesa. O šviesa – tai vibracija. Taigi visi mes vertinami, jei taip galima pasakyti, pagal išspinduliuojamos šviesos kiekį, ryškumą, vibracijų dažnumą, tono švarumą. Ir nuo to priklauso, kas bus mūsų dvasios mokytojos. Visa paslaptis – vibracijų sutapimas. Kosminį Kristų gali atpažinti tik vidinis žmogaus Kristus“, – rašo A.Beilis.

Tačiau, pasirodo, kad visa tai niekam nėra reikalinga. Nei jam pačiam, nei tai mergaitei. Kodėl taip yra? Štai čia į pagalba ir ateina ezoterinės filosofijos supratimas. Pasirodo, kad viskas yra labai paprasta. Pas mus, tiek pas vyrą, tiek pas moterį, mąstymai yra gana labai skirtingi.

Vyrai, patys mėgsta ir patys bando spręsti visas savo problemas savarankiškai ir tyliai, o jas garsiai paskelbia tiktai tada, kada jau patys nesugeba rasti išeities ir tai po gana ilgo laiko galvojimo. Vyras, atsiradęs tam tikrame konkrečiame akligatvyje, beveik visada eina tiktai pas savo draugus ir prašo jų pagalbos. Būtent, jie prašo pagalbos, o ne ieško patarimo. Įsidėmėkite tai. Tokiose situacijose, jam reikalinga tiktai pridėta gero draugo ranka, nes jau visus galimus ir negalimus, įmanomus ir neįmanomus tos problemos sprendimus jis jau seniai pats apgalvojo ir suprato, kad jis iš tos „duobės“, be kito žmogaus pagalbos, jau pats tikrai neišlips.

Pas moteris, viskas atvirkščiai. Netgi pačias mažiausias ir paprasčiausias problemas ji bando aptarti savo draugių būryje, arba viską aptarti tiktai su savo pačia geriausia drauge ir ji tai daro, ne tam, kad jos visos susijungtų į vieną bendrą transformerį ir tokiu būdu išspręstų tas problemas. Ne. Moteriai reikalingas klausytojas. Moterys yra labai emocingos ir kada joms reikia surasti kokį nors loginį sprendimą – išėjimą iš susidariusios situacijos, jos visų pirma bando visa tai papasakoti – iškalbėti – išpasakoti – išbambėti… Pokalbio metu, mintys vienaip ar kitaip įgauna bent jau gana suprantamą ir apčiuopiamą formą, kas ir padeda moteriai, merginai pasižiūrėti į iškilusią problemą jau iš kito kampo, arba bent jau ji pradeda suprasti kas iš tikrųjų atsitiko. Ir dažniausiai po pokalbio su savo geriausia drauge, ar draugėmis, ji jau pati supranta ir atranda ką ir kaip jai reikėtų padaryti, ar pasielgti.

Tačiau, realybėje yra dažniausiai visiškai kitaip. Kada moteris kalba – bamba – ir t.t. vyras tai supranta, kad jai yra reikalinga pagalba. Skaudi tiesa – vyriškas protas nesupranta, kad pas vyrus ir moteris yra visiškai kitoks mąstymas. Vyrai, išlaisvinkite save nuo nereikalingų kančių, o moteris nuo nereikalingos pagalbos. Paprasčiausiai, įsiklausykite vienas į kitą, o dar tiksliau, tai išgirskite vienas kitą, be jokių replikų ir žeminimo vienas kito atžvilgiu.

Sėkmės

Čia reikia suprasti, kad vyras kovoja su visu pasauliu. Dažniausiai vyrams ne labai rūpi šeima, namai, nes vyras yra kaip ir išorėje ir jei jis yra geras tėvas, tuomet jo pareiga išvesti savo vaikus į pasaulį. Parodyti jiems jį. Paaiškinti. Vaikui, laikantis tėvo rankos yra daug lengviau net naktį išeiti į lauką. Ar ne tiesa? O štai moteris, daugiau prisitaiko, todėl jai yra daug svarbiau turinys ir jai yra daug svarbiau išsaugoti tai kas jau yra sukurta. Moteriai nereikia kovoti, jai reikia saugoti.

Įdomus pastebėjimas: vienas ir tas pats vyras su viena moterimi buvo herojus, gynė savo šalį, gerai uždirbdavo… Paskui jam su ja pasidarė nuobodu ir jis sutiko kitą. O štai su kita jis pradėjo gerti, viskas jam pasidarė nebeįdomu… Kas čia? Tas pats vyras, tokios pačios sąlygos… Moteris. Būtent moteris jame nužudė tai, kas pas jį buvo seniau. Kaip ji tai padarė? Tai elementaru. Visų pirma, ką daro beveik visos moterys, tai labai dažnai naudoja žodį „nereikia“. „Nereikia man padėti… Nereikia manęs pasitikti… Nereikia nešti mano rankinuko, tašės. Ji pakankamai lengva. Tai nieko baisaus… Nereikia man dovanoti gėlių, jau geriau juos išleisti kam nors kitam“… Arba kitas variantas, tai „aš pati“: „Aš pati pasidarysiu… Aš pati moku priimti sprendimus… Aš pati susitvarkysiu…“ Moterys, supraskite, vyras jums padeda todėl, kad taip nori parodyti savo dėmesį jums, jis jus myli, todėl nori rūpintis jumis… Leiskite kitiems jumis pasirūpinti. Jums juk patinka kitais rūpintis? Arba, moteris pradeda kontroliuoti vyrą: „ O tai kur tu buvai?… Kada ateisi?… Per kiek laiko?… O kas dabar su tavimi?… Kas ten buvo?“ ir t.t. ir t.t. Būtent šitoks kontroliavimas gali būti kietas ir švelnus, kaip rūpestis: „Kur tu dabar eisi. Juk tu dabar sergi, kosėji, snargliuoji? Pasilik geriau namie (Kodėl? Todėl, kad namie ji gali kontroliuoti vyrą)… Pakelk ragelį, kada aš tau paskambinsiu… O pas vyrą įsijungia logika: „Kaip ir kuom aš tau galėsiu padėti, kada aš būsiu kitame mieste, arba kaip aš tau galėsiu padėti vairuodamas automobilį?…“. O moteriai kontrolė yra labai svarbi. Arba laisvės apribojimas: „Kur dabar eisi?…“. Arba draugų apribojimas: „ Neik pas jį. Būk su manimi. Tu manęs nemyli…“. Arba gali būti net šantažuojamas: „Negausi sekso… Neliesk manęs… Aš išvažiuosiu pas mamą…“ ir t.t. Arba viešas pažeminimas: „Jūs tik pasižiūrėkite į jį, jis net normaliai šakutės nemoka laikyti… Jis kaip visada normaliai pavalgyti nemoka, sėdi čia visas apsidrėbęs…“. Ji kalba su juo, kaip mama su mažu vaiku. Moterys įsiklausykite į save. Jis juk suaugęs žmogus, kuris netgi yra už jus vyresnis. Arba, šiaip sau moteris iškelia skandalą, o vyras savyje permasto: „Gerai. Dėl šventos ramybės aš sutiksiu su tavimi“. Kodėl? Todėl, kad jis puikiai suvokia, kad po skandalo ji nurims ir vėl į pasaulį ateis didžioji ramybė. Jis priima tai ir sutinka su neišvengiamybe, bet kiek ilgai tai gali tęstis? O moteriai tai tampa įpročiu, nes ji yra įsitikinusi, kad tik skandalas jai padeda su viskuo susitvarkyti. Arba, moteris nustoja su vyru kalbėti. Ji iš viso su juo nekalba. Ji jo net matyti nenori. O juk žmonės gyvena šeimoje, jie negyvena lygiagrečiai vienas kito. Jie miega vienoje lovoje ir … nebendrauja. Ir tas labai aiškiai pasirodė Korona viruso pandemijos atveju. Vyras ir žmona, visą dieną sėdi viename bute, namie, o pakalbėti nėra apie ką. „Aš nekalbėsiu su tavimi, nes tu nusižengei“. Arba dar pastebėjau, kad moteris tiesiog pradeda provokuoti vyrą skandalui, nes tada toks vyras pasijaus kaltas ir tuomet ji gaus daugiau pinigų, arba jis jai nupirks kokį nors daiktą, ar panašiai. Ji puikiai supranta, kad jis dirba, bando kažkaip tai rūpintis ja ir šeima, bet… jai tiesiog patinka jam įgelti. Ji iš to jaučia net malonumą. O kada vyras iš pykčio ką nors sudaužo, tuomet ji jau tampa įsitikinusi savo teisumu. O vyras, supranta, kad jis jau išeina iš savęs ir tampa nebekontroliuojamu ir tada jis spjauna į viską, trenkia durimis ir išeina. Kur? Bet kur, vien tik tam, kad nejausti to negailestingo psichologinio mobingo. Arba, gana dažnai, moteris vyrą padaro beverčiu: „Tu pažiūrėk, kaip tas daro, o tu ką padarei?…“. O vyras stovi ir pradeda save savyje žeminti, ėsti save iš vidaus. O juk vyras ir apskritai bet koks žmogus elgiasi taip kaip moka, kaip jis sugeba, jam kitaip net neišeina. Jis yra lygiai toks pat žmogus, kaip ir žmona. Moteriai irgi ne visada gaunasi būti idealia žmona, šeimininke, mama, pagaminti skanų maistą, idealiai viską sutvarkyti, net būti idealia meiluže lovoje… O dabar gaunasi taip, kad ji pati sau tai atleidžia, o štai savo vyrui… Arba, moteris pradeda meluoti. Vyras juk tai irgi supranta, ne tik moteris turi intuiciją. Jis tiki ja, o pasirodo, kad ji jam meluoja. Ir kas tada gaunasi? Toks vyras patampa dideliu, smirdančiu, tylinčiu, iškastruotu katinu, kuris ištisas dienas guli ant lovos, nieko nedaro, ir yra nelaimingas… Taip, jis gerai miega, skaniai valgo… Bet. Tai juk jau ne vyras. Supraskite tai. Jis jau ne toks koks buvo seniau. Jis pradeda gerti, keikti savo likimą ir kitus, keiktis, rūkyti, pradeda žaisti kompiuterinius žaidimus, lysti į pornografinius puslapius, gerai dar jei į darbą nueina. O juk vyrui reikalinga irgi laisvė. Jis nori ir su draugais prie buteliuko pasėdėti, išeiti pažvejoti, akis į kitas paganyti… Ir tada toks vyras pradeda ieškoti kitų/os, prasideda neištikimybė… Taip jis bando su visu tuo kaip nors susitvarkyti, nes jam atrodo, kad tai yra pats teisingiausias kelias.

Brangūs vyrai, tapkite dėmesingesni savo moteriai ir kada ateina toks momentas, kada jau norisi viską trenkti ir ieškoti atsipalaidavimo kitur, tuomet nieko nelaukdami, griežtai nubrėžkite savo ribas. Išmokite ramiu, bet gana griežtu tonu pasakyti „ne“. Pasakykite taip, kad ji jus išgirstų. Ir tai yra labai svarbu, nes dažniausiai vyrai lengviau užleidžia savo pozicijas moteriai, o moteris tuo pasinaudoja ir tos teritorijos užgrobia vis daugiau ir daugiau. Pasižiūrėkite, kiek spintoje lentynų priklauso moteriai ir kiek vyrui? Kiek vietos batams yra skirta vyrui ir kiek moteriai? Supraskite, moteris kaip vijoklis, ji užgrobia vis daugiau ir daugiau vietos. Todėl, apibrėžti namuose savo ribas yra labai svarbu.

Kai tik vyras nustoja vystytis, kuo mažiau jam belieka vietos namuose, toks vyras pamažu pasidaro nuobodus ir namuose jis neturi ką daryti. Todėl, vyrai, kalbėkitės su savo moterimis. Moteris tyli ne todėl, kad ji nenori kalbėti, ji tyli todėl, kad ji neturi ką jums pasakyti. Jai sunku atsilaikyti prieš vyrišką egoizmą, diplomatiją, aklą tvirtumą… Kiek daug kartų aš girdėjau, kada moteris atėjusi pas mane konsultacijos, labai dažnai sako, kad jai labai nusibodo, visada būti neišklausytai. „Jis visada turi būti teisus“ – ir tai žudo, bet kuriai moteriai norą, ką nors aptarinėti su savo vyru. Visų šeimų, kurios kreipiasi pas psichologus problema yra viena ir ta pati: vyras su žmona nemoka kalbėtis. Jie dažiausiai rėkia vienas ant kito, jie nekalba. Jis nežino, ko ji nori, o ji nejaučia ko jis nori. Ir tada, dažniausiai vyras nusileidžia, nutyla: „Gerai, jau gerai. Aš pasilieku namie. Tiktai nerėk“. Tokiu būdu, vyras apleidžia savo teritoriją. Supraskite mane teisingai. Nesakau, kad jūs turite vienas su kitu kovoti, aš kalbu apie tai, kad jūs bent jau pradėtumėte vienas su kitu kalbėtis, tartis.

Mielos moterys, namuose jūs ir taip turite kuo užsiimti. Vyras neprivalo visada jus maitinti savo energija. Patikėkite, jūs pačios daug ką sugebate. Prisiminkite, arba pasižiūrėkite į savo mamas, kaip jūs pykote, arba pykstate dabar ant jos, kada ji kartais su tėvu pasielgdavo, ar pasielgia neadekvačiai… Pasižiūrėkite. Jūs tampate, panašios į savo mamas. Kam??? Nejaugi jūs pačios to norėjote, norite??? Mano nuomone, visų pirma žmogui yra svarbiausia susigaudyti, ko jis pats nori. O dabar paklausi pas žmogų ko jis pats nori ir gauni atsakymą, kuris tave tiesiog užmuša: „ Aš pats/i nežinau ko noriu“. Tai kaip jums padėti, kada jūs patys nežinote ko norite? Moterys, kreipiuosi į jus, nesupykite, bet toks atsakymas dažniausiai išeina iš jūsų lūpų. Ir kaip ne keista, bet susigaudyti ko jūs norite, jūs privalote pačios. Vyrui reikia tiktai jūsų palaikymo. Nusiraminkite ir paanalizuokite, vyrai tai labai dažnai daro. Jei vyras nepalaiko savo moters, tuomet tai ne vyras, tai grubiai tariant „galvijas, cinikas“. Bet tikras vyras visada privalo moterį pakelti link sosto. Jis turi ją paaukštinti. O kodėl, tai turi vyras daryti? Todėl, kad kada vyras taip elgiasi su moterimi, tai jis lygtai išaukština savo mamą. Ir tai yra labai svarbu. Nes kaip vyras elgiasi su savo mama, taip jis elgsis ir su savo moterimi. Patikėkite, tai faktas. O štai moteris nemoka palaikyti, pakelti savo vyro. Kodėl? Todėl, kad jos santykis su savo mama yra visiškai kitoks. Dažniausiai, pačios mamos daro klaidą, norėdamos, kad jų dukros joms būtų geriausios draugės, nes taip jos galės ja manipuliuoti, kad dukra nepasuktų klaidingu keliu. Todėl, dažniausiai moterys nemoka pakelti savo vyro, ji tai pati įvaidija, kaip „Ką čia girti. Tai ir taip aišku“. Patikėkite, pagirti vyrą yra visiškai nesunku, o jam tai labai svarbu, nes tai jis uždirba pinigus, tai jis atlieka visus sunkius darbus, nes tai jis užmušė mamutą ir atvilko jį į namus. Vyras, nors ir yra mažas vaikas, bet bent jau jūs nedarykite iš jo visišku vaiku. Neįsisūnykite jo. Jie turi savo mamas, arba turėjo ir ji jam yra ir bus jo širdyje. Jūs niekada neužimsite jos vietos. Priimkite jį tokį, koks jis yra. Nepatinka – skirkitės. Taip. Gal anksčiau jis ir buvo visiškai kitoks, bet gal ne tik jis pasikeitė į blogą pusę, bet ir jūs? Ezoterinė filosofija – iš pradžių pasižiūrėkite į veidrodį. Su savimi, oi kaip yra ką veikti.

Ir pabaigai noriu priminti: nesusikalbėjimo, nesupratimo problemos kyla nuo to, kad vyras nesupranta, kad kalbasi su moterimi, o moteris nesupranta, kad kalba su vyru. Patikėkite, mes esame visiškai skirtingi. Priimkime tuos skirtumus ir nejuokinkime pasaulio savo barniais.

Kada siela yra viduje, tuomet žmogus praranda sąmoningumą. Šita būsena, dar kitaip yra vadinama HARMONIJOS BŪSENA, o harmonijos būsenoje žmogui visada yra gerai.

Harmonija – tai sąmoningumo praradimas

Harmonijoje sustoja evoliucija, nelieka klausimų, tuo pačiu nelieka ir išvadų. Nėra išvadų – nėra evoliucijos.

Kad to nebūtų, kad žmogus ne visada būtų nesąmoningas ir yra galva. Žmogui reikalingas protas. Protas viską sujaukia ir tuo pačiu įveda kūrybą. Kada pas žmogų atsiranda klausimų, tuomet pas jį atsiranda noras ieškoti atsakymų. Protas – tai judesys ir tuo pačiu jis kaip tik padaro žmogų sąmoningu. Nesąmoningas žmogus, tai proto nebuvimas. Tokius žmones mes ir vadiname bepročiais, nesąmoningais. Žinau, kad čia pas Jus atsiranda labai daug klausimų… Sakoma, kad reikia protą nuraminti, kad gautumėme atsakymus. Iš tikrųjų taip nėra. Atsakymus mes gauname tiktai tada, kada mažiau galvojame, ar kalbame. Atsakymus mes išgirstame savo galvoje. O kada mes juos išgirstame? Tada, kada mus supa labai daug žmonių ir kada tuo metu mes apie nieką negalvojame.

Protas sudarytas iš dviejų dedamųjų. Viena yra sąmonė, o kita – pasąmonė. Sąmonė, tai analizavimas, palyginimas, atranka, pasirinkimas… O pasąmonė – tai automatika, atmintis… Todėl sąmonė ir yra pati svarbiausia. Sąmonė – tai sąmoningumas, kūryba, judesys, pasąmonė – nesąmoningumas, automatizmas. Kada mes nuraminame protą, tuomet pas mus įsijungia pasąmonė. O mūsų pasąmonė visada klysta. Kada žmogus sako, kad yra tiktai taip ir ne kitaip, tuomet visa tai ateina iš pasąmonės, o ne iš sąmonės. Sąmonė analizuoja ir priima sprendimus. Pasąmonė – tiktai veikia. Ji nemoka analizuoti. Taip. Mūsų sąmonė yra sudaryta iš mūsų įsitikinimų, žinių ir t.t. Tai ji nusprendžia, kas tai yra gražu, o kas negražu, kas yra gerai ir kas yra negerai ir t.t. Todėl, savo protą reikia plėsti, kad atsirastų kuo mažiau blogai ir tuo pačiu, kad atsirastų kuo daugiau gerai. Atsiminkite, kada žmogus ką nors daro, jis tai daro nesąmoningai, automatiškai. Kada žmogus bėga, jis negalvoja. Jis tai daro nesąmoningai. Bėgti ir tuo pačiu metu galvoti, tai yra neįmanoma. Dažniausiai žmogus dirbdamas galvoja apie bet ką, bet tiktai ne apie darbą. Nors to reikėtų mokytis. Dirbant reikia susikaupti ir galvoti tiktai apie darbą, o ne apie bet ką.

Kaip visada grįžtame į temą Žmogus, kaip ir visa kita turi savo hierarchiją. Siela, žmoguje randasi jo krūtinėje. Kaip galima apibūdinti sielą? Ją galima apibūdinti, kaip ramybė, virpėjimas, tikėjimas, džiaugsmas, šiluma, grožis… Tai rojus. Tai meilė. Tai  dievas. Toliau, truputį aukščiau randasi jausmai. Jie gali būti įvairiausi ir geri, ir blogi. Dar aukščiau randasi protas. Tai, kaip jau minėjau yra galva, sąmoningumas. O dar aukščiau, jau randasi dieviška energija.

Štai kaip yra sudaryta žmogaus sielinė hierarchija. Prisiminkite tai visam laikui. Tai yra labai svarbu.

Dabar jau bus daug sudėtingiau. Siela su žmogaus protu bendrauja. Siela su žmogumi bendrauja, tiktai per jo fizinį kūną. Kodėl? Todėl, kad virš sielos randasi jausmai, o jausmai gali atsirasti tiktai turint fizinį kūną. Tokiu būdu, tik siela gali daryti įtaką žmogaus fiziniam kūnui. O dabar dar įdomiau. Jei fiziniam kūnui įtaką gali daryti tiktai siela, tuomet žmogus negali daryti jokios įtakos į savo fizinį kūną. Taip. Jūs labai gerai viską girdėjote. Ir tai yra tiesa. Pakalbėkime apie tai.

Jei pats žmogus negali daryti įtakos savo fiziniam kūnui, tuomet jis negali ir skųstis savo fiziniu kūnu. O tai ką jis tuomet turi daryti? Jis turi pradėti kalbėtis su savo siela.

Reiškia, jei siela kenčia, tuomet kenčia ir jos fizinis kūnas. O kodėl siela kenčia? Ji kenčia nuo žmogaus proto klaidų. Kaip jau minėjau, kuo daugiau pas žmogų klaidingų įsitikinimų, tuo labiau siela kenčia.

O kaip žmogus turi kreiptis į savo sielą, kad ji išgirstų? Ji juk neturi ausų ir nieko negirdi. Reikia įsivaizduoti, kad siela tai mažas vaikas. O ko reikia mažam vaikeliui? Jam reikia šilumos, švelnumo, gero ir sveiko maisto, džiaugsmo, žaisliukų, saldainių, laimės ir t.t. Todėl, jau nuo šiandien pradėkite jausti meilės jausmą savo krūtinėje. Patalpinkite ten vien tiktai džiaugsmą, šilumą, gėrį ir gerus jausmus. Pažadėkite tam mažam vaikeliui, kad Jūs daugiau taip nedarysite, kad daugiau neapgaudinėsite nei kitų, nei savęs, daugiau neskirstysite kas tai yra gerai, o kas yra blogai, nesakysite ir nesijausite, kad kiti žmonės nori Jumis tiktai pasinaudoti ir nori tiktai vieno, Jūsų kūno, kad jie nori Jus tiktai apgauti, pavogti Jūsų pinigus, kad daugiau neinkšite kaip šuniukas, kad viskas vien tiktai blogai ir t.t.

Paprašykite savo sielos atleidimo ir keiskite savo supratimą. Todėl, Jums ne stebuklinga lazdelė, ar stebuklinga tabletė reikalinga. Jums reikalinga atverti savo ausis ir akis ir pradėti kitaip mąstyti. Tai ir yra tikroji ezoterika. Atraskite savyje gerumą, toleranciją, atsidavimą, atlaidumą… Tai ir yra tikrosios, šio gyvenimo vertybės. Jūsų vidus, visada turi būti ramus. Įsiminkite:

Ramu viduje – siela Jūsų viduje

Mūsų kūnai, tai biocheminiai, biomechaniniai, biorobotiniai automatai ir nieko daugiau. Todėl, įvairiausi verkšlenimai Jums nepadės. Kūnas gali keisti tik atmintį, fizinį pajėgumą ir nieko daugiau. Tik sąmoningumas atveria vartus į Jūsų sielą. Tapkite sąmoningais.

Todėl, jei norite, kad pasveiktų Jūsų kūnas, tuomet kreipkitės tiktai į savo sielą. Prisiminkite:

Siela graži – kūnas gražus. Siela sveika – sveikas kūnas

ir atvirkščiai

Laimingas kūnas – laiminga siela

Štai, koks mano nuomone ir yra tikrasis kiekvieno žmogaus tikslas – atrasti savo sielą.

Kuomet žmogui skauda, tuomet jo visos mintys yra tame skausme, jei dar tiksliau, tai skausmo vietoje. Tuo laiku, kada žmogus koncentruojasi į skausmą, tuomet tokio žmogaus gyvenimas sustoja. Tuo laiku, jo paprasčiausiai nėra. O iš ko susideda žmogaus gyvenimas? Mes apie tai jau daug kartų kalbėjome!!! Taip. Jis susideda iš džiaugsmo, malonumo ir poilsio. Tuomet ko sielai reikia? Taip jai reikia tiktai džiaugsmo. Todėl, nenaikinkite savo kūno ir nežalokite savo gyvenimo įvairiausiomis „ezoterinėmis“ praktikomis, meditacijomis, rebefingais ir t.t. Geriau pradėkite džiaugtis.

Nebaksnokite savo blogais jausmais savo sielos: „myli – nemyli“, „galima – negalima“ ir t.t. Visa tai, Jūsų sielai yra visiškai nereikalinga. Sielos negalima baksnoti, jai reikia suteikti galimybę ir tuo pačiu padėti savo kūnu, pajusti džiaugsmą. Jūsų sielai, svarbiausia Jūsų geri jausmai. Štai Jums ir atsakymas, kodėl, kada mes susergame, mes gulamės į lovą. Todėl, kad lovoje greičiau galima susitvarkyti su savo egoizmu. Vaikščiodamas žmogus neužsiima savo egoizmo mažinimu, jis kaip tik jam dar daugiau padeda vešėti ir augti. Pagalvokite apie tai. Ar aš neteisus?

Taip. Savo sveikata reikia rūpintis: nevalgyti per daug ir skubant, užsiimti sportu, kvėpavimu, minčių nuraminimu, pozityvumu, daugiau miegoti, pasimylėti ir t.t.

Prisiminkite visam savo gyvenimui

Mes gyvename tam, kad mūsų siela džiaugtųsi

O dabar žmogus, savo ligas, skausmus ir negalavimus iškelia aukščiau visko: Todėl, Jūs turite, netgi privalote manimi rūpintis, mane mylėti ir kada man sunku manęs gailėtis ir visaip man padėti.

Atminkite, Jūs jau esate mylimi, vien tik todėl, kad sulaukėte kito ryto. Reiškia, Dievas Jumis rūpinasi ir Jus myli ir visi kiti žmonės Jus myli. Belieka tik Jums patiems save pradėti mylėti.

Pradėkite sąmoningai mylėti savo sielą. Jūs tai galite padaryti savo proto pagalba. O savo siela pradėkite mylėti Jus supantį pasaulį. Tik savo siela kurkite visas savo emocijas.

Viską darykite tiktai dėl savo sielos. Duokite tiktai džiaugsmą savo sielai

ir viską darykite iš sielos

Tai auksiniai žodžiai

Užsirašykite juos ir visada juos prisiminkite.

Tarkime, Jums skauda koją. Reiškia, visame tame yra žinios. Kaip tai suprasti? Labai paprastai. Jei ką nors skauda, reiškia Jūs iš to turite padaryti išvadą. O, kad padaryti iš to išvadą, Jūs turite gauti žinojimą, žinias, kodėl tai įvyko, todėl Jūs turite kreiptis į savo sielą tokiais žodžiais: „Mano siela, padėk man tai suprasti. Aš atgailauju už tai ką padariau“. Kada tai nuoširdžiai pasakysite, tuomet iš savo sielos Jūs gausite tikrą atsakymą, ką Jūs padarėte negerai, kad Jums, tarkime, pradėjo skaudėti koją. Kaip gausite atsakymą? Per sapnus, sapnų pagalba.

Dažniausiai, kojas skauda todėl, kad žmogus kalba negalvodamas, be atsakomybės. Tai vadinama „spjaudymu kur papuola“. Išspjovėte „bet ką“, o kitas žmogus ir įsižeidė. Kada žmogus kalba atsakingai, tuomet tokio žmogaus žodžiai labai retai ką įžeidžia. Tik neatsakingi žodžiai, žeidžia kitus. Atsakingo žmogaus žodžiai, tiktai gali būti ne taip suprasti, todėl visada reikia klausti ir išsiaiškinti. Žmogus, kuris kalba ką nori, dažniausiai save laiko, kad jis yra idealus, o kiti… antrarūšiai.

Jei aš būčiau Dievas, tuomet žmonės dar ne taip kentėtų. Todėl, yra gerai, kad aš ne Dievas, nes tikrasis Dievas – mielaširdingas.

Ez. m. dr. Mindaugas Stravinskas

2021.03.23 Kaunas

Tačiau, pasirodo, kad visa tai niekam nėra reikalinga. Nei jam pačiam, nei tai mergaitei. Kodėl taip yra? Štai čia į pagalba ir ateina ezoterinės filosofijos supratimas. Pasirodo, kad viskas yra labai paprasta. Pas mus, tiek pas vyrą, tiek pas moterį, mąstymai yra gana labai skirtingi.

Vyrai, patys mėgsta ir patys bando spręsti visas savo problemas savarankiškai ir tyliai, o jas garsiai paskelbia tiktai tada, kada jau patys nesugeba rasti išeities ir tai po gana ilgo laiko galvojimo. Vyras, atsiradęs tam tikrame konkrečiame akligatvyje, beveik visada eina tiktai pas savo draugus ir prašo jų pagalbos. Būtent, jie prašo pagalbos, o ne ieško patarimo. Įsidėmėkite tai. Tokiose situacijose, jam reikalinga tiktai pridėta gero draugo ranka, nes jau visus galimus ir negalimus, įmanomus ir neįmanomus tos problemos sprendimus jis jau seniai pats apgalvojo ir suprato, kad jis iš tos „duobės“, be kito žmogaus pagalbos, jau pats tikrai neišlips.

Pas moteris, viskas atvirkščiai. Netgi pačias mažiausias ir paprasčiausias problemas ji bando aptarti savo draugių būryje, arba viską aptarti tiktai su savo pačia geriausia drauge ir ji tai daro, ne tam, kad jos visos susijungtų į vieną bendrą transformerį ir tokiu būdu išspręstų tas problemas. Ne. Moteriai reikalingas klausytojas. Moterys yra labai emocingos ir kada joms reikia surasti kokį nors loginį sprendimą – išėjimą iš susidariusios situacijos, jos visų pirma bando visa tai papasakoti – iškalbėti – išpasakoti – išbambėti… Pokalbio metu, mintys vienaip ar kitaip įgauna bent jau gana suprantamą ir apčiuopiamą formą, kas ir padeda moteriai, merginai pasižiūrėti į iškilusią problemą jau iš kito kampo, arba bent jau ji pradeda suprasti kas iš tikrųjų atsitiko. Ir dažniausiai po pokalbio su savo geriausia drauge, ar draugėmis, ji jau pati supranta ir atranda ką ir kaip jai reikėtų padaryti, ar pasielgti.

Tačiau, realybėje yra dažniausiai visiškai kitaip. Kada moteris kalba – bamba – ir t.t. vyras tai supranta, kad jai yra reikalinga pagalba. Skaudi tiesa – vyriškas protas nesupranta, kad pas vyrus ir moteris yra visiškai kitoks mąstymas. Vyrai, išlaisvinkite save nuo nereikalingų kančių, o moteris nuo nereikalingos pagalbos. Paprasčiausiai, įsiklausykite vienas į kitą, o dar tiksliau, tai išgirskite vienas kitą, be jokių replikų ir žeminimo vienas kito atžvilgiu.

Sėkmės

Kaunas

2020.08.02

1. Pasipiktinimas – onkologija;
2. Nusivylimas – hipertenzija;
3. Melas – plaučių ligos ir depresija;
4. Pyktis – savęs apsinuodijimas;
5. Knaisiojimasis praeityje – kraujagyslių ligos;
6. Pavydas – galvos ligos;
7. Abejonės – polinkis diabetui;
8. Svajonės ir jų ne realizavimas – juosmeninės dalies ligos;
9. Nenoras pačiam priimti sprendimus – inkstų ligos;
10. Nenoras sutelkti dėmesį į konkretų tikslą – lytinių organų ligos
11. Savo norų blokavimas – odos ligos;
12. Godumas – nutukimas ir vidurių užkietėjimas;
13. Beviltiškumas – artritas;
14. Manija – stuburo ligos;
15. Nenoras būti atsakingu – stuburo ir kaklo slankstelių ligos;
16. Nenoras pripažinti akivaizdžios tiesos – skydliaukės augliai;
17. Nepripažinimas savo moteriškumo – menstruacinio ciklo sutrikimas;
18. Per didelis jaudinimasis – sąnarių ligos;
19. Baimė prieš valgį – migrena;
20. Baimė nepatikti žmonėms, žmonių baimė – stuburo iškrypimas;
21. Mintys vien tiktai apie seksą – virškinimo ligos;
22. Mintys apie maisto ir pinigų trūkumą – kasos ligos;
23. Mintys vien tiktai apie meilę – skydliaukės ligos;
24. Nenoras veikti – hemorojus;
25. Nenoras pabaigti pradėto darbo – lytinių organų ligos;
26. Nusivylimas – pas moteris krūties liaukų uždegimas, pas vyrus plaučių ligos;
27. Netikėjimas, kad gyvenime viskas gali būti gerai ir kad viskas gali pasikeisti – į akių ligos. Taip pat akys gali kentėti nuo to, kad žmogus nepaklusta savo norams;
28. Sergantys nagai – nusivylimas savo galiomis;
29. Plaukai krenta – nenoras pailsėti, darboholizmas;
30. Aukštas skrandžio rūgštingumas – noras visus mokyti ir paklusti;
31. Žemas rūgštingumas – neatsakingumas;
32. Nemiga – baimė prieš ką nors darant. Nenoras veikti.