Aš tik mažas vandenyno lašelis

Žmogus yra vienintelis ir nepakartojamas. Unikali būtybė ir ši būtybė vystosi. Įsitikinimai, įpročiai, mintys, žinios, net charakteris atsiranda vėliau, kaip apnašos. Ne tuščioje vietoje visa tai susiformavo. Tai kas gi buvo iš pradžių? Vieni mano, kad mes buvome tuščiu lapu. O ar jūs pabandėte, nors minutei, tapti tuščiu lapu? Užsimerkite. Pabandykite nuvyti visas mintis. Įsivaizduokite tuštumą… Jūsų galvoje tuštuma. Tačiau ar jūs nesate savimi? Mintys sustabdytos, protas nedirba, tačiau liko nepaaiškinamas jausmas, kad aš esu aš.

Pabandykite paaiškinti, kad jūs – tai jūs? Mes save kaip asmenybę suvokiame tiktai socialinėje aplinkoje. Tarkime jūs trumpam „pakibote“ kosmose. Dingo jūsų socialinė aplinka. Jūs nieko neturite: nei Žemės, nei Saulės, nei planetų, nei praeities, nei ateities – aplink vien tik juoda tuštuma. Kas liko iš jūsų buvusios asmenybės?

Kaip matote, protu tai nepaaiškinama. Todėl ir kalbėti apie tai neverta. Reikia tik priimti tai, kad esame unikalūs. Jūs galite sutikti arba nesutikti, kad siela yra arba, kad yra tik pasąmonė. Galite tikėti arba netikėti sielos nemirtingumu. Neginčytina tik tai, kad žmogaus psichika jungia tiek sąmoningumą, tiek nesąmoningumą.

Todėl sąmoningumą priskirkime protui, o nesąmoningumą – sielai. Protas – tai mūsų mintys, siela – jausmai.

Protas visada klysta, vien tik todėl, kad juo vadovaujantis žmogaus laisvė apribojama siauromis leistinumo ribomis. Žmogus turi būti laisvas, kaip ir jo dvasia. Tiek savo pasirinkime, tiek kitų. Pats žmogus nustato savo vietą šiame pasaulyje: jis arba tarnas, arba šeimininkas. Tai nėra teisinga. Žmogus yra tik didelio vandenyno lašelis.

Lašelis atskirtas nuo vandenyno, negali jausti vienybės su vandenynu ir tuo pačiu gauti energijos iš jos. Lašeliui atrodo, kad jis egzistuoja visai nepriklausomai nuo vandenyno. Tačiau lašelis, nukritęs į vandenyną, susilieja su juo. Juos jungia tai, kad jie yra tas pats vanduo. Vandens lašelis gali turėti įvairių formų: snaigės, garo, leduko arba garo debesėlis. Formos įvairios, bet esmė tai ta pati. Atsiskyręs lašelis nesupranta ir neprisimena, kad jis ir vandenynas yra tas pats. Vandenynas lašeliui tai bauginanti nežinia: purslai, bangos, ledkalniai, garas, tėkmė… Būnant lašeliu yra sunku įžvelgti bendrą esmę, kad juos vienija vanduo. Jam tai yra neaišku ir nesuvokiama, bet artima ir pažįstama.

Biblijoje yra sakoma, kad Dievas žmogų sutvėrė pagal savo atvaizdą, tačiau joje nėra pasakoma kokios formos yra pats Dievas, kaip ir vaisius nuo pažinimo medžio galėjo būti visai ne obuolys… Tai tik žmogaus fantazija. O mes pabandykime įsivaizduoti, kad vandenynas tai Dievas, o lašelis – žmogus ir kad juos supa juos vienijanti bendra esmė – vanduo.

Žmonės, patyrę gyvenimo ir mirties ribą, liudija, kad siela išėjusi iš kūno jaučia vienybę su Visata ir iš ten sklindančią ramybę ir palaimą. Lašelis sugrįžo į vandenyną, žmogaus siela pas Dievą. Visi mes esame sukurti iš tos pačios medžiagos ir persmelkti mus vienijančios tos pačios energijos.

Jau nuo senų laikų žmonės siekia pasiekti nušvitimą. Tai yra pasiekti vienybę su visa Visata, neprarandant savęs kaip individo. To paties siekia ir visos ezoterinės mokyklos. Ką žmogus gauna, pasiekęs nušvitimą? Nušvitimas – tai proto ir jausmų harmonija. Susiliedamas su Visata žmogus įgyja ir jos energiją. O Visatos energija yra pati galingiausia ir nesuvokiama galia valdanti pasaulį.

Kol žmogus nesuvoks savo vienybės su vandenynu esmės ir prigimties, tol gyvenimas jam taps sunkiu mokslu ir našta. Kad tai pasiektume, visai nereikalinga keliauti į Tibetą ir ten medituoti, pirmam kartui užteks jūsų noro ir tikėjimo.

Protas turi valią, bet nesugeba valdyti Visatos energijos, Siela sugeba pajusti savo vienybę su Visatos energija, bet neturi valios. Ji skraido tarp daugybės pasirinkimų kaip nevaldomas aitvaras. Tam, kad galėtume pajungti Visatos energiją savo valiai, tereikia tik pasiekti sielos ir proto vienybę.

Pasakyti daug lengviau, negu padaryti. Bet ir tai įgyvendinama.

Jau nuo pat gimimo vyksta mūsų kryptingas suvokimo ugdymas: „ Čia berniukas, čia mergaitė! Tai tavo rankytė, tai tavo kojytės! Štai čia šuniukas! O štai ten paukštelis!“. Todėl mūsų protas nuolat nurodo išorinius pasaulio bruožus, remdamasis jau įsitvirtinusiais šablonais.

Tarkime, jūs niekada nematėte žmogaus auros ( energetinio apvalkalo), vien tik todėl, kad šito neleis jūsų protas, nes tokio šablono pas jus nėra. Vaikystėje juk niekas nekreipė dėmesio į aurą, todėl ji nepriklausys šito pasaulio apibūdinimo šablonui. Jūs tik galite teoriškai žinoti, kad tokia aura egzistuoja, o praktiškai jos pamatyti negalėsite. Todėl aplinkinio pasaulio suvokimo mechanizmas lig šiol yra balta dėmė. Gyvūno gimusio ir augusio namuose matymas yra visiškai skirtingas, nuo lauke gimusio ir augusio. Todėl kiekvienos gyvos būtybės pasaulio suvokimas yra skirtingas. Lygiai kaip ir apie penkis neregius, kuriems davė pirmą kartą pačiupinėti dramblį ir apibūdinti jį. Vienas pačiupinėjo už ausies, kitas – už uodegos, trečias – už kojos, ketvirtas už pilvo, penktas – už straublio. Pirmas pasakė, kad dramblys panašus į vėduoklę, antras, kad tai yra virvė, trečias – kad tai rūmų kolona, ketvirtas, kad jis primena sieną, o penktas – kad jis panašus į gyvatę.

O kaip atrodo pasaulis iš tikrųjų? Pasaulis atrodo toks, kokį jį mes matom. Žodis „atrodo“ taip pat yra mūsų šabloninio suvokimo elementas. Aklo nuo gimimo žmogaus šablone, sąvoka „atrodo“ neegzistuoja. Jam pasaulis apsireiškia nuo jo suvokimo šablono ir tuo pačiu metu jis atrodo niekaip. Todėl visai nėra tikslo tvirtinti, kad pasaulis atrodo įprastai, arba kaip energijos sankaupa, arba dar kaip kitaip.

Mūsų sąmonė – socialinis produktas. Ji remiasi visomis mus supančių reiškinių sąvokomis ir apibūdinimais. O pasąmonė ( siela) yra žmoguje nuo pat jo gimimo. Sąmonė atsiranda tik tuomet, kada visa kas yra aplink, yra apibrėžiama žmonių kalbos sąvokomis. Tačiau pasaulis egzistuoja ne todėl, kad jį mes taip apibūdinome. Žmogaus siela šiuo aspektu yra neraštinga. Ji pati nekalba ir tuo pačiu nesupranta žmonių kalbos. Jai visai to nereikia. Ji supranta tik tai, ką mes įpratome vadinti pojūčiais. Todėl pirma gimė mintis, o tik po to sekė žodis. Juk galima mąstyti be žodžių. Su pasąmone beprasmiška kalbėti proto kalba, nors daugelis žmonų tai daro.

Proto kalbą ne visi supranta,  o štai sielos kalba yra beveik visiems suprantama. Tuo galima įsitikinti pasižiūrėjus į menininkų kūrinius. Jie suprantami be žodžių. Todėl sielos kalba yra suprantama visiems. Daiktai, kūriniai pagaminti su noru ir meile, kalba patys už save. Menas gimsta tik tuomet, kada žmogus eina į trokštamą tikslą teisingu keliu ir tikrai atlieka savo darbą. Taip gimsta šedevras.

Galima baigti konservatoriją, bet kurti blankią muziką. Galima menkaverčius paveikslus tapyti nepriekaištinga technika, tačiau jų niekas nepavadins šedevrais. Tačiau jei apie daiktą norisi pasakyti „ va čia tai bent“, arba „čia kažkas tokio yra“, galime jį laikyti meno kūriniu. Ir tas „kažkas“ visiems iš karto yra aiškus be žodžių. Čia žodžiai bejėgiai, nes jie vis tiek nepaaiškins „to“, kas paveikslą padaro šedevru.

Gaila, bet žmonės per daug susižavėjo proto kalba. Žmogaus kalba pamažu užgožia sielos kalbą. Legendos atpasakotos proto kalba yra atpasakotos iškreipta forma. Istorija nebetenka prasmės, nes ji yra iškreipta. Prisiminkite Babelio bokšto statybą. Dievai sumaišė kalbas ir žmonės pradėjo nebesuprasti vienas kito, taip buvo sužlugdyta statyba.

Žmonėms sunku todėl, kad siela nemoka galvoti kaip protas. Paprasčiausiai ji žino. Protas, perkošdamas per savo analitinį pasaulėžiūros šabloną, labai gerai apmąsto gautą informaciją. Žinios gautos tiesiogiai iš Visatos informacinio lauko, visada pereina per sielą. Tokiu būdu, tik siela turi tiesioginį ryšį su Visata ir jos informaciniu lauku. Bet tam, kad šitas ryšys būtų tikslingai nukreiptas, visų pirma reikia suderinti proto valią su sielos siekiu. Kitaip sakant, juos suvienyti.

Sielai duota viskas, kad išsipildytų jūsų norai. Kitaip mąstančių žmonių, čia Žemėje, nereikalinga. Proto kalba užima vis daugiau vietos žmonių gyvenime ir jų bendravime. Taip slopinama sielos kalba. Nužudoma individuali nepakartojama asmenybė, kol pagaliau žmonės nebegalės tiksliai pasakyti, ko jie iš tikrųjų nori ir ką jie sugeba.

Tam, kad valdyti žmogų ir buvo sukurtas toks modelis, kuris pamažu pradėjo atskirti protą nuo sielos. Pagal mane, jiems tai pasisekė. Mokslo ir religijos atstovai tąsė protą į įvairias puses, tokiu būdu atitolindami sielą nuo jos tikrosios esmės. Pramoninkai tai užtvirtino ir galutinai nutraukė proto ir sielos ryšį.

Žmogus pasimetė. Pradėjo neskirti tiesos nuo melo. Televizija, radijas, internetas – tai didžiuliai kiekiai visai nenaudingos informacijos. Žmonės sukaupė labai daug žinių, o tuo pačiu ir daug paklydimų. Paklydimai, kaip ir žinios tapo pagrindiniu žmonijos maistu. Tiems, kuriems pasiseka yra tik vienetai ir niekam net neįdomu, kad taip neturėtų būti.

Nesu aš didis burtininkas ir neatlieku jokių maginių ritualų, bet drąsiai galiu pasakyti: „Jūs turite viską, ko reikia. Jums reikia tik pasinaudoti jums suteikta galimybe, nes jūs sugebate viską, tiesiog jums to dar niekas nesakė“.

Jūsų tarpe yra daug gabių žmonių, kurie sugeba kurti nuostabius meno šedevrus, yra puikūs atletai, žmonės kurie gali pasiekti nuostabių atradimų mokslo srityse, padaryti genialius atradimus. Jums tereikia tik kreiptis į savo sielą. Tik siela turi laisvą priėjimą prie Visatos informacinio lauko. Tiesiog jūs jos to neprašėte. O kuo blogesnė jūsų siela? Niekuo!

Bet kokie padaryti jūsų šedevrai, tai yra jūsų sielos kalba. Protas gali sustatyti iš kaladėlių naują namą, bet tuo jūs nieko nenustebinsite. Protas tik plagijuoja, o siela gali sukurti originalą. Sėkmė jūsų rankose. Kodėl ja nepasinaudoti…

Kada jums sakoma, arba jūs patys sakote sau, kad jūs nesugebėsite, kad jums trūksta gabumų, trūksta laiko, arba tiesiog neturite tam galimybių, jūs tuo net neabejojate. Tai kodėl nepatikėti, kad jūs esate savo gyvenimo šeimininkas. Tiesiog leiskite sau tuo patikėti.

Drąsiai galiu pasakyti, kad šitas faktas nuo jūsų yra kruopščiai slepiamas. Gyvenate sužalotos sielos gyvenimą. Sielos, kuriai vadovauja protas ir logika. Kodėl mes kovojame su nuostabia, švaria, žavinga ir puikia esybe kuri gyvena mūsų viduje?! Supraskime pagaliau, kad blogis tėra tik dulkės. Jis tikrai netūno mumyse. Jo vieta paviršiuje. Nuvalykime tas dulkes ir pamatysime nuostabaus grožio paveikslą, o su juo ir savo sielą su lozungu: „LEISK SAU BŪTI SAVIMI“. Nereikia savęs keisti ir aš jums to tikrai nepatariu, reikia tik pasistengti mąstyti kitaip ir pradėti jau nuo dabar.

Jums patinka kitų pasiekimai moksle, mene, sporte, kino genijų kūriniai. Jums yra galimybė tapti vienu iš jų. Jūs žavitės kitų sielomis, o savąją palikote tūnoti tamsiausioje savo kūno ertmėje. Išleiskite ją ir jūs pastebėsite kaip ji atras savo kelią gyvenime. Visa kas paprasta ir vidutiniška, sukūrė protas. Unikalu yra tik tai ką sukūrė jūsų siela. Leiskite savo protui tai padaryti.

Norėdami tapti laimingais, niekada nemėgdžiokite kitų. Pamėgdžiodami kitus jūs tik sukuriate miražą. Kiekvienas esame unikalus. Kiekviena žvaigždė skleidžia savo šviesą. Gyvenime visiems yra lemta būti laimingais ir tuo labiau sėkmingais. Bandydami tapti kitais mes sukuriame parodiją apie save. Jūsų siela negali realizuotis neatsiskleisdama pati. O kaip surasti savo vietą? Paleiskite protą. Tai ne jo darbas ir jis jo nenuveiks. Jūsų siela pati atras kelią savarankiškai. Jūsų protas turi tik pripažinti jūsų sielos individualumą ir savarankiškumą.

Nieko blogo jei berniukas ar mergaitė nori būti tokiais pačiais kaip jų herojai: gražiais, stipriais, išmintingais… Tik nereikia kopijuoti tų žmonių savybių: taip pat rengtis, kalbėti, judėti, dainuoti, vaidinti. Herojus turi būti ne etalonas ir pamėgdžiojimo objektas, jis turi būti tik pirminis pavyzdys. Protingiausia būtų pakabinti savo nuotrauką ir ja gėrėtis. Tik jokiu būdų neperženkite savim gėrėjimosi ribos, kitu atveju jūs imsite niekinti aplinkinius. Meilė sau turi tapti pasitenkinimu savimi. Tokiu būdu nebus peržengtos jokios ribos.

Pats sunkiausias vaidmuo – suvaidinti save, nusiimti visas kaukes ir leisti sau būti savimi.

Jūs turite pradėti džiaugtis savais laimėjimais. Jei džiaugiatės savais laimėjimais, jūs giriate save, tuo pačiu didžiuojatės savimi. Tai labai gerai. Jau geriau pergirkite save, nei save barti. Bet visada prisiminkite, kad turite pasidalyti savo džiaugsmu su Visata, o geriausia tai su savo angelu sargu. Jis pas kiekvieną yra. Nepriklausomai nuo to ar jūs tikite tuo, ar ne. Jau geriau tikėti. Tai nieko blogo. O jei netikite irgi nieko blogo. Tik vienu atveju jis padeda, kitu irgi padeda, bet būna liūdnas, nes niekas jo nepagiria. Jis juk rūpinosi jumis ir jums padėjo. Dvasinis pasaulis egzistuoja. Jis supa mus. Jis nematomas, bet kada išmokstame išgirsti savo vidų, tuomet ir jį atrandame. Ten yra subtilūs virpesiai, žemėje grubūs. Pagirkite savo angelą sargą ir jis jums atsidėkos su kaupu.

Protas ieško lobių visur, bet tik ne savo sieloje. Tam, kad sudominti savo protą savo siela, reikia įtikinti protą, kad siela verta meilės. Todėl iš pradžių reikia pamilti save, o tik vėliau kreipti dėmesį į kitų pranašumus. Jokiais būdais nesupainiokite meilės sau su savimeile. Savimeilė atsiranda nuo per didelio pasitenkinimo savimi iškeliant save virš kitų. Mylėti save – reiškia suprasti savo unikalumą ir priimta save tokį, koks esate. Su visais savo trūkumais, ydomis ir nuklydimais. Jūsų meilė sau, neturi kelti jokių reikalavimų. Turite tiesiog gyventi čia ir dabar.

„Mylėk savo artimą kaip pats save“- taip kalbama viename iš Dievo įsakymų, tuo dauguma žmonių ir vadovaujasi, bet tik pirmu punktu. Visai užmiršdami antrą „… kaip pats save“. Palepinkite save, surenkite sau šventę ir nekreipkite dėmesio į kitų replikas, pastebėjimus. Vienas žmogus pasakė: „ Iki 18-19 metų aš rūpinausi tik savimi. Iki 55-60 metų aš vis galvodavau „ Ką kiti pasakys…“. O po 60 metų aš supratau, kad visai niekam neįdomu ką aš darau“. Jei mes pradedame kritikuoti kitą, tai kalba mūsų pavydas, arba reikšmingumas. Reikšmingumas ir yra mūsų savimeilė.

Neieškokite Gralio taurės kitur. Ji yra jūsų viduje – tai jūsų sielos individualumas.

Netikėkite tais, kurie tvirtins, kad norint būti sėkmingu reikia pakeisti save. Tai ne tiesa. Šitas lozungas daug kur taikomas. Taip kalba asmenybės, „žvaigždės“. Tai susireikšminimo kalba. „ Jei jums kas nors nesiseka, reikia tobulinti save“. O kaip jūsų nuomone jums reikia pasikeisti? Kaip save tobulinti? Kelias tik vienas – daryk kaip aš, daryk geriau už mane. Tam, kad pakeistumėte save jūs turite kovoti su savimi. O ar taip galima pasiekti proto ir sielos vienybę? Siela yra individuali ir ji turi savo siekius ir poreikius. Vaikydamiesi klaidingų tikslų jūs nieko nepasieksite, o jei ir pasieksi, tai suprasite, kad jums to visai nė nereikia.

Reikia ne keisti save, o pripažinti save. Įsiklausykite į savo sielą. Atraskite save. Leiskite sau turėti ir jūs gausite viską, ko geidžia jūsų siela.

Atsikratykite  baimių. Žinokite, kad niekas negali jums padaryti blogo, tik jūs pats sau. Siekite dvasinio komforto, kada jūsų  niekas neslegia, jums jauku ir ramu. Proto diskomfortas yra aiškus: jūs jaučiate nerimą, būgštavimus, kažkas slegia jūsų sielą. Jei tokie simptomai yra aiškūs ir jūs nujaučiate jų kilmę, tuomet tai yra proto diskomfortas. Tokiu būdu galima pasitikėti protu, kuris nurodys sprendimo būdą. Tačiau dar yra ir sielos diskomfortas. Čia jau sunkiau, nes jis pasireiškia neryškiai, miglotai. Protas, kaip visada tvirtins, kad viskas gerai, nėra čia ko jaudintis, kad taip ir turi būti, tačiau nepaisant tokių išmintingų argumentų, vis tiek jus kažkas slegia ir jums yra neramu. Išgirsti sielos balsą yra gana sunku, bet nėra sudėtinga. Reikia tik atkreipti į jį dėmesį.

Kuomet jums reikia priimti kokį nors sprendimą, pirmiausia paklausykite proto balso, o paskui įsiklausykite į sielos jausmus. Kai tik protas priims sprendimą, siela iš karto reaguos į tą sprendimą teigiamai, arba neigiamai. Jus aplankys sielos dvasinio diskomforto jausmas. Jei žaibiškas jausmas buvo slegiantis, tuomet jūsų siela aiškiai pasakė „ne“.  O jei siela pasakė „taip“, tuomet klausykite proto balso. Sielos balsas „ ne“ yra labai aiškus, „taip“ – miglotas. Todėl, kuomet siela nieko nesako, arba sako „taip“, paklausykite proto balso. Siela mato koks bus rezultatas, jei protas priims sprendimą ir jis bus vykdomas.

Mąstydami apie tikslą, negalvokite ar jis geras, ar sunkiai pasiekiamas, negalvokite apie jo pasiekimo būdus – stebėkite tik dvasinio komforto būseną. Ką šnabžda jūsų siela, jums gerai ar blogai? Kokie kyla žaibiški jausmai?