Kas yra kančia?

Kančia – tai Laimės taurintoja. Kuo didesnė Kančia, tuo Laimė, kuri ateis po to, bus tauresnė. Kančia, visada kažkada tai baigiasi, žinoma, jei pats žmogus nenusprendžia toliau kentėti. Juk Kančią galima ir pasirinkti…

Labai dažnai Kančia parodo žmogaus prisirišimo prie žemiškų dalykų laipsnį. Dažniausiai ji atsiranda, kada žmogus ko nors netenka, tiksliau praranda. Įdomiausia tai, kad Kančioje visada spindi Laimės žibintas, kaip jūroje švyturys. Ne visada jis matomas, bet kada žmogus Kančią pradeda nesuasmeninti, tuomet galima tuos spindulius ir pamatyti, o kartais ir prieiti prie pačio Laimės žibinto. Kuo arčiau Laimės žibinto, tuo Kančia pamažu sklaidosi. Prisiliesk prie Laimės žibinto ir Kančia pradings. Įdomu tai, kad Laimės spinduliai nepanaikina pačios Kančios, ar jos priežasties, bet apvalo to žmogaus sielą.

„Didžiausia Laimė, nekaltai kentėti,

o didžiausias Džiaugsmas – keršyti Meile už viską“

Todėl aš drąsiai galiu sakyti, kad man Kančia – tai mano sielos ir mano Karmos apvalomasis dušas.

Beveik visi žmonės iš šio pasaulio išeina kentėdami. Todėl Kančios svarbą ir prasmę reikia mokintis atrasti ir suvokti gyvenant, nes tik žemėje siela ne tik mokinasi, bet ir įgyja teisę, tuo momentu įgytu žmogaus kūnu, išgryninti savo pasąmonę ir tuo pačiu priartėti prie Dievo, o išeiti iš šio pasaulio žmogus turi tiktai laimingas. Tik tuomet siela apsivalo. Jei žmogus išeina kentėdamas, tuomet siela yra pasmerkta grįžti į amžiną reinkarnacijų ratą ir vėl viską pradėti iš pat pradžių.

Todėl Kančia yra žmogaus kūno neatsiejama gyvenimo dalis, bet ji kaip ir kūnas yra laikina. Žmogus kentėdamas suvokia Laimės svarbą, o Laimė išgrynina sielą.

Kuo skiriasi mano sukelta kančia kitiems, nuo kančios kurią sukelia man kiti?

Čia pirmas klausimas būtų: Ar dėl mano poelgių, supratimo turi kentėti kitas žmogus? Mano atsakymas būtų vienareikšmis: Ne, nes kiekvienas žmogus turi laisvą pasirinkimą ne tik kur gyventi, ką valgyti, ar daryti, bet ir su kuo gyventi, ko klausytis ir kam atiduoti save. Todėl ne kitas žmogus mums sukelia kančią, bet mūsų pačių skirtingas požiūris į tuos pačius dalykus. Visa tai galima būtų apibūdinti tokiu posakiu:

„Jei kitas žmogus tave myli ne taip, kaip tu įsivaizduoji, kaip reikia mylėti,

tai dar nereiškia, kad tas žmogus iš viso nemoka mylėti“

Žmogus pats nusprendžia kentėti, arba ne. Nežinau, aplamai ar kada nors žmogus supras visa tai. Kiek dar daug žmonių yra kurie kaltina kitus todėl, kad jiems nesiseka, arba, kad kiti sugriovė jų gyvenimus. Todėl tokiems žmonėms Kančia yra būtinybė, nes jie savo Kančią suasmenina, o kaltę suverčia kitiems. Tokiu mąstymu Laimės žibinto spindulėlio tikrai nepamatysi, nes ne į tą pusę žiūrima.

Visi esame lygūs – atėjimo prasme į šį pasaulį, bet ne tuo, kuo patys pradedame save čia laikyti.

Taip pat yra ir su kančia kurią sukelia mums kiti? Žmogau, nebūk ten kur šalta… Norėtųsi surikti. Pasirinkime tik tuos žmones kurie mums tik padeda einant savo tobulėjimo keliu. Suklysti – tai ne nuodėmė, nes visada yra galimybė atsiprašyti ir pasitaisyti. Neatimkime to ir iš kitų žmonių. Laimi tik tas kuris pirmas atsiprašo.

„Neteisk kito ir pats nebūsi teisiamas, atleisk kitam ir tau bus atleista“

Ir čia dar norėtųsi papildyti: „… bet visų pirma neteisk savęs ir iš pradžių atleisk sau…“ Meilę sau – aš vis dėlto statau į pirmą vietą. Apie tokią meilę aš galiu kalbėti nesustodamas. Pamildamas save, pamilsi Dievą, Savo Dievą. Tada ir Kančia bus tik mažas uodo įkandimas.

Tačiau Kančią galima suskirstyti į dvi dalis ir tris pogrupius:

1. Sąmoninga             2. Nesąmoninga

Apie žmogaus sąmoningumą ir nesąmoningumą daug nekalbėsiu. Manau, kad daugelis ją supranta. Sąmoninga, kada žmogus suvokia ką daro, bet ne visada prisiima atsakomybę už savo veiksmus ir nesąmoninga, kuomet žmogus daro nesuvokdamas, kodėl taip daro, tuo pačiu neprisiima sau jokios atsakomybės. Kad būtų lengviau suvokti duosiu vieną pavyzdį: kada žmogus pagalvoja, o paskui pasako – tai yra sąmoningumas, o kada žmogus pasako, o paskui pagalvoja ką pasakė – tai jau yra nesąmoningumas. Šios dvi dalys yra ir trijų pogrupių dalys. Štai tie trys pogrupiai:

       1. Prievartinė Kančia

       2. Suasmeninta Kančia

       3. Kūrybinė Kančia

1. Prievartinė Kančia – tai tokia Kančia, kada žmogus yra verčiamas, kito žmogaus kentėti, t.y. vergauti kitam. Daugelis žmonių pasakytų, taip jam ir reikia, nenori kentėti, palik jį. Ir aš su šiuo teiginiu visiškai sutinku, bet kiek pastebėjau, daugelis žmonių taip prisiriša prie kito žmogaus, kad nors ir kentėdamas, jo palikti niekaip negali. Prievartinę Kančią dažniausiai galima patirti darbe, arba šeimoje, nors ji kartais pasireiškia ir tarp įvairių religijos grupių.

2. Suasmeninta Kančia – tai tokia Kančia, kada žmogus dėl tikėjimo stokos, taip pat ir valios nebuvimo, pats pasirenka Kančią, kartais net pats to nesuvokdamas. Tai turbūt pati plačiausiai paplitusi Kančios forma. Lietuvių tautoje Kančia yra perduodama iš kartos į kartą. Aš ją pavadinčiau Tautos Karma. Lietuvis nėra kovotojas ir kaip gaila nėra jau toks didelis savo šalies patriotas. Kas dar valdžioje, tai dar proteguoja šiokį tokį patriotizmą, bet jau paprastas žmogelis nori tik dirbti ir, kad jam niekas netrukdytų. Todėl Suasmenintą Kančią aš pavadinčiau – susitaikymas su esama padėtimi. Dažniausiai tokie žmonės ieško „kaltų“ išorėje. Jiems vis atrodo, kad už visą tą kančią yra kažkas atsakingas, bet gink Dieve ne jis pats. Tarp tokių žmonių yra labai daug „Tiesos“ ieškotojų. Dažniausiai tokiems žmonėms reikalingi teismai, skriaudiko suradimas ir žinoma, pats didžiausias džiaugsmas, tai atpildas – bausmės įvykdymas. Tokie žmonės jei galėtų, tai patys savo rankomis padarytų savo teismą, net atimti skriaudikui gyvybę tokiems žmonėms nebūtų sunku. Čia kaip matome, jokios moralės, nei jokių etikos taisyklių, nei Dievo įstatymų net per padidinimo stiklą nepamatysime. Vien tik Principai. Todėl pati žiauriausia ir yra Suasmeninta Kančia. Žmogus netenka savo sielos. Tuomet pasirašyti su Velniu sutartį, net to nenutuokiant, visai galimas dalykas, juk Dievas irgi kaltas. Po to, dažniausiai, tokie žmonės vis tiek nepasijaučia laimingi: juk jo Kančia su tuo nesibaigia. Pasitenkinimo jokio. Kažko vis tiek trūksta. Tuomet prisireikia dar ir moralinės žalos atlyginimo: juk kiek emocijų, bemiegių naktų, vaistų sunaudota… O žala skaičiuojama pinigais ir aišku, kad su 100 Litų čia tikrai neišsisuksi. Ir vėl teismai, tiesos ieškojimas, bemiegės naktys, pyktis, bet ramybės ant dūšios kaip nėra, taip ir nėra. Tokius žmones mirtis pasitinka irgi ne su džiaugsmu, o su didele puokšte ligų. Siaubinga mirtis, o juk mirti kančioje – tai sielos amžinas pasmerkimas Karmos ir reinkarnacijų ratui. Siela verkia – dangus su ja kartu, tik vienas Dievas sau šypsosi, nes Jis žino, kad visa tai laikina…

Gerai kada žmogus patiki, kad gyvenimas nestovi vietoje. Juk jame visko yra, tuo jis ir yra gražus. Pyktis, pavydas – tai tik laikini pasireiškimai. Juk po audros, žuvėdros vėl atskrenda. Tuo žmogus ir yra gražus, kad savo jausmus ir emocijas jis gali laisvai keisti ir tam jis turi laisvą pasirinkimą. Juk tai Dievo dovana žmogui, tai kodėl ja nepasinaudojus… Nors ir kaip bebūtų tamsu ir baugu, žmoguje visada turi likti, nors maža Vilties, Tikėjimo ir Meilės kibirkštėlė. Tik tuomet žmogus gali pamatyti Laimės spindulėlį, o jau einant link jo atrasti ir patį Laimės žibintą. Štai čia ir pasibaigia Kančios viešpatijos ribos. Žmogus pamilsta save ir kitus.

3. Kūrybinė Kančia – tai tokia kančia, kada žmogus pasirenka Kančią, kaip Džiaugsmą. Tik dvasingas žmogus tai įstengia padaryti. Tik tada posakis: „Didžiausia Laimė – nekaltai kentėti, o didžiausias Džiaugsmas – keršyti Meile už viską“ įgyja savo tikrąją prasmę.