Du dvyniai embrionai ginčijasi motinos pilve: ar yra gyvenimas po gimimo. Netikintis embrionas ( pavadinkime jį EGO ), klausia tikinčiojo ( pavadinkime jį TIKRASIS AŠ ): „ Ar tu tiki gyvenimu po gimimo?“.
TIKRASIS AŠ: „ Taip, žinoma. Aš tikiu, kad po gimimo gyvenimas taip pat yra. Mes esame čia tam, kad taptume stipriais ir būtume pasiruošę tam, kas mūsų laukia po gimimo“.
EGO: „ Tai kvaila! Po gimdymo jokia gyvenimo forma neįmanoma! Ar tu gali įsivaizduoti kaip tas gyvenimas gali atrodyti?“.
TIKRASIS AŠ: „ Aš tikrai nežinau, bet aš tikiu, kad ten bus daug daugiau šviesos ir galbūt mes ten patys vaikščiosim ir valgysime savo burna“.
EGO: „ Savo burna???“.
TIKRASIS AŠ: „ Taip, aš įsitikinęs, kad tai įmanoma. Tiesiog tai atrodys kiek kitaip, bet tai galima pilnai įsivaizduoti“.
EGO: „ Bet juk iš ten dar niekas nesugrįžo! Gyvenimas paprasčiausiai pasibaigia po gimimo. Ir aplamai, gyvenimas – tai didžiulė kančia tamsoje“.
TIKRASIS AŠ: „ Ne , tai visai ne taip! Aš nesu tikras, kaip atrodys mūsų gyvenimas po gimimo, bet bet kuriuo atveju mes pamatysime mamą ir ji mumis pasirūpins“.
EGO: „ Mamą? Tu tiki į mamą? Ir kur ji dabar randasi?“.
TIKRASIS AŠ: „ Ji visur. Ji aplink mus. Mes randamės joje pačioje ir tik jos dėka mes judame ir gyvename. Be jos mes paprasčiausiai negalėtume gyventi“.
EGO: „ Tai pats didžiausias absurdas kokį man tik teko išgirsti! Niekas ir niekada nematė jokios mamos ir todėl akivaizdu, kad jos nėra“.
TIKRASIS AŠ: „ Žinai, kuomet viskas aplinkui nurimsta, galima išgirsti ir netgi pajusti, kaip ji glosto mūsų pasaulį. Aš tvirtai tikiu, kad mūsų tikrasis gyvenimas prasidės po gimimo. O tu?“.