„Ir žmogus ir mikrobas – ne tik socialinės būtybės, bet ir Kosminės, susijusios savo biologija, visomis molekulėmis, visomis kūnų dalelėmis su Kosmosu, su jo spinduliais ir laukais“, – teigė heliobiologijos pradininkas A.Čiževskis. Dar prieškariniu laikotarpiu savo darbuose jis nurodė apie 30 reiškinių organiniame Žemės pasaulyje, kurie susiję su Saulės dėmių, kaip jos aktyvumo indikatorių eiga. Tai įvairių žemės ūkio kultūrų derlingumas, medžio augimas, augalų žydėjimo intensyvumas, epideminės augalų ligos – epitifijos, epideminės gyvūnų ligos -epizootijos, vabzdžių, žuvų, graužikų dauginimasis ir migracija, įvairios žmonių ligos – hipertonija, aterosklerozė, miokardo infarktas, neurozės, gripas, cholera bei kitos epideminės ligos ir t.t.
Dešimtmečiais atliekami moksliniai tyrimai įvairių šalių specialistų pastangomis sukaupė daug duomenų apie Saulės – Žemės ryšius. Nustatyta, kad su Saulės aktyvumu susijęs kiškių, pelių, žiurkių vislumas, skėrių antplūdžiai. Į didėjantį Saulės aktyvumą reaguoja dirvožemio ir vyno bakterijos, ima stiprėti ligas sukeliančių bakterijų agresyvumas Aktyvios Saulės metais susilpnėja seilių apsauginė funkcija, sumažėja skrandžio rūgštingumas, – štai kodėl daugiau sergama užkrečiamomis ligomis. Pastebimas paūmėjimas ligų, sąlygojamų širdies – kraujagyslių bei nervų sistemos sutrikimų. Sulėtėja žmogaus reakcija į šviesos ir garso signalus, todėl tuo metu 2 – 2,5 karto padažnėja avarijų, gamybinių traumų ir nelaimingų atsitikimų, o nuo miokardo infarkto mirštama net 3 – 4 kartus daugiau.
Labai įdomią išvadą prieš 15 metų pateikė mokslininkai. Jie surinko 4245 įžymių mokslo, meno, literatūros, kultūros veikėjų, gyvenusių 1800 – 1906 metais, gimimo ir mirties datas ir jų pasiskirstymą palygino su Saulės aktyvumo periodais. Pasirodė, kad daugiau gimstama ir mirštama kaip tik aktyviosios Saulės metais. Dar daugiau talentingų žmonių gimimas kartojasi kas 5,5 metų. t.y. kas pusę Saulės aktyvumo periodo. Tad, regis, Saulė tvarko talentingų žmonių gyvenimą. Ji daro poveikį ir kūrybiniam darbui, o produktyvumui. Pasirodo, kad geriausius savo kūrinius kompozitoriai N.Paganinis, F.Mendelsonas, H.L.Berliozas parašė būtent aktyviosios Saulės metais.
Suprantama, kad saulė veikia netiesiogiai žmogaus psichiką ar širdį. Saulės aktyvumo poveikis gyvajam pasaulio Žemės pasauliui vyksta per daugelį grandžių. Vienas iš svarbiausių šio poveikio mechanizmų yra Žemės magnetinio lauko svyravimai, kuriuos sukelia Saulėje vykstantys jos aktyvumo reiškiniai: dėmės, žybsniai ir kt. Sukeltiems Žemės magnetinio lauko svyravimams ir yra jautrūs augalai, gyvūnai, žmonės, mikroorganizmai, ląstelės. Mat gyvybė yra prisitaikiusi prie tam tikro vidutinio magnetinio lauko. O jis yra trikdomas atplūdusių Saulės vėjo elektringųjų dalelių. Praėjus 1 – 2 paroms po įvykusio Saulės žybsnio, šios dalelės, sutrikdžiusios Žemės magnetinį lauką, prasiskverbia iki viršutinių Žemės atmosferos sluoksnių ir uždega šiaurės pašvaistes. Jos – ne vien įspūdingas dangaus spalvų žaismas atmosferoje, bet ir Žemės magnetinio lauko pakitimų indikatorius. Didžiausi šio lauko svyravimai vyksta 23 laipsnių spinduliu aplink Žemės magnetinius ašigalius. Žvelgiant iš Kosmoso, čia matomi pašvaisčių ovalai. Kaip tik čia, mirgant pašvaisčių miražui yra generuojamas infragarsas – itin žemo dažnio, apie 0,01 Hz. akustiniai svyravimai. Jie skverbiasi Žemės pusiaujo link ir dirgina vabzdžius, kitus smulkius gyvūnus bei žmones. Pasiekusios Žemės atmosferą Saulės vėjo dalelės sukelia papildomą oro jonizaciją, sukuria papildomą elektros srovę. Todėl dažnėja ir stiprėja audros su elektros išlydžiais – žaibais ir perkūnija, siaučia smarkūs uraganai, pliaupia liūtys. Iš čia suprantamas kai kurių žmonių dirglumas ar seniai žinomas vabzdžių, paukščių nerimas, blaškymasis prieš audrą. Tai jų reakcija į padidėjusią oro jonizaciją ir sustiprėjusias elektros sroves.
Saulės sukeliami Žemės magnetinio lauko svyravimai ir pakitimai išoriniuose atmosferos sluoksniuose mūsų tiesioginiai nejaučiami. Bet per vėjus ir audras, šiaurės pašvaistes ir kitus reiškinius jie veikia mūsų savijautą ir nuotaiką, nuolat primindami, kad mes ne tik Žemės, bet ir Saulės vaikai. Jie verčia mus analizuoti Žemės ir Kosmoso ryšius ir moko matyti Žemę kaip gyvybė salą bekraščiame Kosmoso okeane.
Dabar apie Mėnulį…
Kas savaitę pilnėjantis, dilstantis ir visai išnykstantis Mėnulis, iškėlęs amžino judėjimo, kitimo, atsinaujinimo mintį ir išmokęs žmones skaičiuoti laiką mėnesiais, sudarinėti kalendorius, seniai tapo įprasta kasdienybe į kurią dažniausiai nebekreipiame dėmesio… Ir vis dėlto prisiminkime, ką mena mūsų senolių pastebėjimai, o gal ir atrasti dėsningumai ir, žinoma, tikėjimai bei vaizdiniai, susiję su besikeičiančiu Mėnulio veidu danguje, t.y. su juo fazėmis?
Senovės tautos Mėnulio fazių kaitą laikė labai reikšminga. Beveik visur įvairios kalendorinės, agrarinės, mirštančiųjų ir atgimstančiųjų dievų šventės buvo švenčiamos tik per Mėnulio pilnatį. Ir dabar Velykų šventės dieną apskaičiuojame, atsižvelgdami į būsiančią Mėnulio pilnatį po astronominio pavasario pradžios, t.y. po kovo 21 – 22 dienos.
Senovės lietuviai buvo įsitikinę, kad pilnaties šviesa turi įtakos žmonėms. Ji ypač gali būti kenksminga vaikams. Tad norėdami išvengti šio poveikio vaikui, tėvai ant lango statydavo indą su vandeniu ar skudurinę lėlę, kad Mėnulio šviesa kristų ant lėlės, o ne ant vaiko ir nuskęstų vandeny. Kita vertus, Mėnulio pilnatis senovės lietuviams buvo grožio, gerovės ir turto simbolis. Buvo tikima, kad šviečiant Mėnulio pilnačiai sparčiau auga ne tik javai, bet ir vaikai, gyvuliai, o vestuvių puota pilnatyje – jaunųjų turtingo gyvenimo prielaida. Manoma, kad net savaitės diena „subata“ reiškė Mėnulio pilnaties dieną, kurios vakare buvo atliekamos įvairios apeigos.
Pasak senųjų pastebėjimų, jaunas, pilnėjantis Mėnulis gali padėti visuose „pradėjimuose“: įsigyjant žemę, pradedant sėją, naujo namo statybą, keliant vestuves, krikštynas ir panašiai.
Pastebėjus Mėnulio įtaką jūrų potvyniams, jį imta sieti su vandeniu, augmenija. Manyta, kad net rasa krinta nuo Mėnulio ir pievos daugiausia rasoja po pilnaties naktų. Tuomet reikia pjauti javus, kirsti medžius, nuimti derlių, o svarbiausia žemdirbių „Mėnulio taisyklė“ visiems tikriausiai gerai žinoma: „Sėti ir sodinti reikia, kai Mėnulis pilnėja, o pjauti, nuimti derlių, kai jis dilsta“.
Kita vertus, reikia nepamiršti, kad jaunatyje negalima nei sėti, nei sodinti, o verčiau tada žoles ravėti, krūmų, medžių šakas genėti.
Kai Mėnulis artėja į priešpilnį, reikia sodinti visas daržoves, kurių vaisiai auga „virš žemės“: braškes, agurkus, pomidorus, pupas ir kitus. Pilnatyje geriausia sėti visus žalumynus: krapus, salotas, špinatus ir kitus. Delčios laikotarpiu reikia sėti ir sodinti visas daržoves, kurių vaisiai subręsta po „žeme“: morkas, burokėlius, svogūnus ir kitus.
Senieji rašytiniai šaltiniai pastebi, kad žmogaus ir gyvosios gamtos gyvenimo ritmai, o ir būsimas daržo derlius priklauso ne tik nuo Mėnulio fazių, bet ir nuo jo padėties danguje, t.y. kokiame Zodiako ženkle jis yra, nes patys Zodiako ženklai, pasak jų yra palankūs, pusiau palankūs ir nepalankūs.