Teigiama, kad pradžioje Dievas sukūrė žmogų, kuriame tilpo vyriški ir moteriški pradai. Tai buvo taip vadinamas kolektyvinis žmogus. Vėliau atsirado individualus žmogus. Dabartiniu metu vyras turi iki 25 %, o kartais teigiama, kad iki 40 % moterišku pradų. Kartu moteris 40 % yra vyriška.
Kai moteris gimdo kūdikį, tada mes galime pasakyti, kad tai yra instinkto pasireiškimas. Tačiau yra įdomių reiškinių, kurie verti gilesnių apmąstymų. Visoje gamtoje gimimas yra tyla. Žvėries instinktas reikalauja savo vaikus slėpti. Klyksmas praneštų plėšrūnams apie motinos bejėgiškumą ir būtų sunaikinta nauja gyvybė. Žmogaus kūdikio klyksmas skelbia pasauliui: „Aš gimiau“. Jis pradeda laisvai kvėpuoti, atsiranda naujas pasaulis. Žmogaus kūdikio gimimas yra džiugi žinia. Tai yra šventė. Dievas leidęs leido žmogui valdyti gamtą. Dievas nuolat kurias visatą. O žmogus – maža jos dalelės žemėje. Taigi žmogus yra daugiau negu gamta. Žmogus yra aukščiausias meilės pasireiškimas. Kūdikio gimimas taurina moterį, pririša ją prie žemės, suartina ją su vyro širdimi ir nukreipia jos akis į dangų.
Man nepatinka, kai teigiama, kad moteris yra tik valia ir vaizduotė. Vyrui skiriamas protas. Valdo tas, kas turi protą. Graikų mitologijoje tai gražiai iliustruoja pasakojimas apie dievą Apoloną. Tai Apolonas valdo žirgus. Arkliai yra moteriškos prigimties. Tai yra valia ir vaizduotė. Važiuoklė, ant kurios stovi Apolonas ir valdo keturis baltus arklius, yra žmogaus kūnas. Moteris veikia vyrą ne tiesiogiai, bet per savo kūną, kitaip tariant, nervų sistemą. Taip ir Apolonas vadelių dėka valdo moterį.
Užtenka tik į važiuoklę atsistoti Apolono sūnui Febui, iš karto paaiškėja, kad jis nesugeba valdyti moteriškų pradų, tai yra koreguoti judėjimą. Ir įvyksta nelaimė. Vadinasi, vyro protas, nesuderintas su moters valia ir vaizduote, pralaimi. Iš čia išplauktų tiesa, kad vyro pradai yra gana pasyvus. Susiduriame su tokia sąvoka, kaip vyras – patinas. Prisiminkime A.Diuma žodžius: „Aš nežinau, kiek turiu vaikų, gal kokius penkis šimtus“. Niekas neneigia didžiojo rašytojo talento. Visą savo turtą jis išleido gyvenimo malonumams. Mirė palikęs kelis luidokus. Jis turėjo daug moterų ir visos buvo jo įkvėpėjos. Tai buvo kūrybos donžuanas. Galbūt aš pasakyčiau – išmintis. Didelė laimė, kaip moteriški ir vyriški pradai susilieja. Tai yra didžiosios meilės išraiška, tai meilė iki grabo lentos. Tokioje meilės valtyje galima perplaukti okeaną. Tada Dievas nesigaili sukūręs žemišką pasaulį. Jeigu kartu lengva įveikti pavojus, nukeliauti į rojaus sodą.
Tačiau žemiškas gyvenimas yra kupinas kančios. Moteris yra smalsesnė už vyrą. Valdoma motinystės jausmo, ji yra atsargi. Vyrai, vedami proto ir nuotykių aistros, eina į džiungles, dažnai rizikuoja, tampa avantiūristais, kai kada laimi, jiems statomi paminklai. Paimkime bet kokios tautos paminklus ir pamatysime, kad dauguma jų pastatyti vyrams. Pasižiūrėkime į Nobelio premijos laureatus mene ir moksle – dominuoja vyrai, o politikoje – jau pradeda dominuoti moteris ir kaip nekeista žmonės, kurie neturi šeimos. Kaip visa tai paaiškinti? Atsakymas būtų toks: fiziniame plane vyrai turi pliusą, tai yra teigiami, o moterys yra neigiamos (minusas). Kaip žinome, srovė visada ima tekėti iš teigiamo poliaus. Todėl vyrai ir ieško moterų. Tai beveik viena iš priežasčių, kodėl nuogi vyrai nejaudina moterų, o nuoga moteris tiesiogiai veikia vyro lytinį instinktą. O po to jo veiksmai sukelia atitinkamą moters reakciją. Todėl sakoma, kad moteriai svarbiausia yra jos batai. Vyro ir moters susipažinimas prasideda nuo kojų. Be abejo, šito negalima absoliutinti. Taurios sielos vyras moteryje ieško grožio įsikūnijimo, jame nelieka lytinio instinkto. Moteris stebina vyrą savo žavesiu. Drąsiai galima teigti: kokia gamta, tokia ir moteris. Tai ir yra in energija, susijusi su žeme. Vyras kupinas jan energijos. Jis barsto sėklą. Gyvybės, kūrime visada dalyvauja kosmosas. Todėl žemė, priimdama vyrišką galią, nejučiomis siurbia į save kosminį protą. Galioja vienas taisyklė: jeigu skriaudi gamtą – naikini moterį. Jeigu upės pajuodusios, pajuodęs ir moters veidas. Tada į nebepaneša civilizacijos naštos, nebegali juoktis, krykštauti, džiaugtis. Tada, jei nebe šaltinio vanduo. Dingsta akių spindesys, ateina neurozių metas, formuojasi bepročių pasaulis. Jeigu moteris šypsosi, vadinasi, vyras ją myli. Jeigu moteris juokiasi, vadinasi, žemės miškai gražūs. Jeigu moteris dainuoja – būkite ramūs. Ten, kur skamba jos daina, gyventi smagu. Moters dvasia yra lakmuso lapelis. Ir gaila, kad mes jau įžengėme į apokalipsės šešėlį.
Dvasiniame prade moteris yra pliusas, o vyras – minusas. Todėl moters paskirtis – įdvasinti vyrą. Galbūt todėl moterys taip noriai auklėja berniukus. O vėliau, užaugę ir tapę vyrais, jie daug skausmo suteikia motinoms. Reikia nepamiršti, kad skausmas padeda subręsti žmogaus dvasiai. Skausmas visada atveria giluminius klodus. Skausme labiau negu bet kada žmogus kalbasi su Dievu. Čia vėl veikia prisirišimo principas, tam tikra trauka. Juk meilė – tai trauka. Meilė yra ilgesys. Tai atsitinka tada, kai auros spindesiai susilieja. Jeigu vyras ko nors pasiekia gyvenime, pirmiausia sveikinama žmona. Ji ruošia jam maistą, kuria šeimos jaukumą. Daug yra valstybės veikėjų, kurie gali pasakyti, kad moters dėka, jie išmoko pajusti meno grožį, koncerto žavesį. Nieko nėra nuostabiau kaip moteriai su vyru kartu aptarti romaną, jo veikėjus, charakterius. Moters pastabos visada bus subtilios, kupinos detalių. O vyrui daugiau rūpės veiksmas. Vyrui būtina mūza, įkvėpėja, minties skatintoja. Nelaimės valandą vyrui moters žodis ypatingai svarbus. Ir moteriai ramu, nes ji jaučia protą. Moters intuicija ir vyro protas – tai tiesus kelias į Dievo karalystę. Dvasios pasaulyje moteris yra pliusas be jokių abejonių ir jai reikėtų statyti paminklą. Tačiau dvasia žemėje yra tik dalelytė Visatos gyvenime. Todėl tikroji kūrėja kartais lieka šešėlyje… Tačiau, jei vyras mato tekančios saulės džiaugsmą, žinokite, kad jį mylėjo motina ir žemėje jis sutiko tikrą moterį, pajautė jos šviesos spindulį.