Dievas turi savo biblioteką. Ji didelė ir į ją telpa labai daug knygų, bet ne kiekviena knyga ten papuola. Ne išvaizdoje esmė, o turinyje. Kiekviena savita ir kiekvienoje sava Tiesa. Tai knygos parašytos meilės kalba ir visos su iliustracijomis. Meilės nesuprasim jei tik skaitysim, arba tik matysim, arba pabandysime pajausti. Mano nuomone, Meilė tai visų šešių pojūčių junginys: lytėjimo, skonio, klausos, uoslės, regos ir aišku šešto pojūčio – intuicijos. Aš dar pridėčiau ir septintą: vaizduotę. Manau, kad apie ją jau greitai ir kiti prabils. Tai labai stiprus pojūtis, nes su vaizduote mes kuriame pasaulį ir matome tokį pasaulį kokį patys sukuriame.
Vaizduotės jėga yra labai galinga. Ji keičia ne tik mūsų likimą, bet gali įtakoti ir į kitų likimus. Vaizduotė tai proto darinys ir jo nereikia ignoruoti. Štai kaip Vikipedija apibūdina vaizduotę: „Vaizduotė – gebėjimas iš gausybės atsiminimų sužadinti sąmonėje tam tikras sudedamąsias dalis ir sukurti iš jų naujus psichologinius darinius: vaizdinius, garsus, jausmus. Vaizduotė yra naujų vaizdinių sudarymas, pertvarkant atmintyje turimą vaizdinę patirtį. Vaizduotė pagrįsta turimo jutiminio patyrimo panaudojimu. Jos medžiaga – atminties vaizdiniai ir esami suvokimai. Vaizduotės šaltinis – objektyvi tikrovė, žmogaus sąmonėje įgijusi naujų formų. Vaizduotė yra tikrovę pertvarkančio atspindėjimo procesas“.
O štai kaip ją apibūdina garsūs žmonės:
… žmogų, turintį daugiausia vaizduotės, reikėtų laikyti ir protingiausiu bei genialiausiu, nes visi šie žodžiai yra sinonimai.
La Mettrie, Julien Offray de
… vaizduotė yra ne kas kita kaip meilės pasireiškimas …
Vaildas, Oskaras
Vaizduotė gali širdį sustabdyt,
Kada širdis pati sustoti nori.
Šekspyras, Viljamas
… kur yra siekimas, ten yra ir vaizduotė.
Aristotelis
Taigi, vaizduotė užsiima sudėtingos vaizdinės informacijos analize, apdorojimu, sinteze, erdvės suvokimu. Tai pati sudėtingiausia intelekto savybė. Todėl vaizduotė gali pakeisti tikrovę. Tai labai galingas įrankis, todėl vaizduotę aš priskiriu prie septinto pojūčio.
Gal ir labai grubiai išsireikšiu, bet tokios kaip žemėje meilės nėra, yra tik Meilės sąvoka. Žemėje meilė neegzistuoja – ji yra tik kuriama. Nesutikčiau ir su teiginiu, kad „meilė tai jausmas“. Jei Meilė būtų jausmas, tuomet Ji kistų – būtų nepastovi. Ką mes ir matome, kiekvieną dieną. Jei Dievas – Meilė, o Meilė būtų jausmas, tuomet kaip mes su tokiu Dievu bendrautume, kuriam „tai užeina, tai vėl praeina“??? Ne, Meilė tikrai ne tokia… Kūrybinė meilė – štai koks turi būti ir yra žmogus. Mus visus supa Visatos energija, mes joje maudomės, kvėpuojame, Visatos dėsniai kiekvieną akimirką persmelkia mus visus, net ir mažiausius. Visata nesupranta gėrio ir blogio sąvokų. Ji kaip vaikas nenuspėjama, smalsi, bebaimė, greitai viską pamirštanti, žingeidi, nepastovi, nemirštanti nes ji keičia tik savo pavidalą, bet ne esmę ir aišku neturinti dėkingumo jausmo. Taip. Tokia ir yra Didžioji Meilė kuri mus supa, tokią ją aprašo dainiai ir poetai. Taip mums apie ją kalba kiti. Bet Žemėje gyventi pagal tokius principus… ne kiekvienas sugebėtų ir sugeba. Visatos meilė yra laisva, palaida su visais ir visuose. Dievas yra visame kame ir su visais. Jis myli visus ir tikrai nebaudžia. Mus baudžia Visatos dėsniai, o ne Dievas. Ne daugeliui tai duota suprasti. Apie sielas ir jų ryšius galite pasiskaityti kitame mano straipsnyje „Sielos reinkarnacija“. Kol žmogus įsivaizduos, kad visa tai ką jis mato yra materialu, tol jis liks tik „aklas“ vartotojas, bet jei suvoks, kad visa tai kas mus supa yra energija, o energija yra kintanti, todėl ir mūsų įsivaizduojamas pasaulis yra iliuzija, kurią kuria mūsų protas, toks žmogus pradės kurti ir taps Kūrėju, tuo pačiu taps panašus į Dievą. Viskas prie ko galima prisiliesti yra laikina. Todėl ir sakau, kad Žemėje Meilė yra kuriama, pagal kiekvieno žmogaus „sugedimo – supratimo“ laipsnį… Būtų gerai, kad manęs neklausytumėte, tuo labiau neįsižeistumėte ir su savo „meile“ neskleistumėte pykčio… Tai tik mano pafilosofavimai. Juk aš neneigiu jos egzistavimo. Man Meilė – tai visų Visatos dėsnių laikymasis. Ji yra mūsų įsivaizduojamo Visatos modelio Visuma. Čia telpa ir Dievo sąvoka. Todėl, koks mūsų Dievas, tokia ir Visata, tokie mūsų Visatos dėsniai, tokia ir ( mūsų ) Meilė. Tai negali būti ginčų objektas. Juk visi iš klaidų mokomės.
Grįžkime į Dievo biblioteką… Dvasiniame pasaulyje visos sielos yra kaip knygos į kurias yra užrašoma žmogiškojo pavidalo patirtis ( tai jausmai, emocijos ) ir kurias, atėjus tam tikram laikui, skaito Dievas. Jau kas parašyta – neištrinsi. Reikalingas atgimimas, kad pradėtume rašyti naują knygą. Juk tas kas rašo puikiai supranta, kad antros tokios pačios knygos neparašysi. Ji bus vis kitokia.
Gaila, kad dar daugelis žmonių, dėl įvairių juos užklupusių negandų, vis dar kaltina Dievą, vis dar galvoja, kad Dievas budelis ir teisėjas… Niekaip žmogus dar nenori, nors dalinai, prisiimti sau atsakomybės… Jis kaltas todėl, kad neleidžia būti turtingiems, laimingiems ir sveikiems. Jei nesiseka – kaltas Dievas. Mano nuomone tai krikščionybės Senojo Testamento mokymo vaisius. Tam, kad Mozė iš Egipto išvestų savo tautą, Dievas ant egiptiečių galvų pasiuntė dešimt nelaimių. Tai buvo Negailestingo Dievo laikotarpis ir asociacijos su tuo laikotarpiu nugulė žmonių pasąmonėje. Gera buvo klausyti kunigo pamokslo, per kurį jis pabrėžė, kad tai buvo senas ir negeras bažnytinio mąstymo formavimas ir priminė visiems, kad Dievas vis dėlto yra Meilės Dievas. Tik kažin ar daug kam tai pakeitė jau suformuotą mąstymą… Juk pats sunkiausias darbas tai su savimi: mąstymo keitimas, naujas gėrio ir blogio supratimas, vertybių permąstymas, o sunkiausia, kaip pakeisti savo mąstymą, kad nereikia ieškoti kaltų išorėje, kol nepažinome savo vidaus… Man patiko Louise L. Hay (daugelio knygų kaip išgydyti save autorė) mintys. Ji rašė: „ Mano supratimas apie Dievą buvo toks. Aš Jį įsivaizdavau, kaip žilabarzdį senelį, kuris sėdi ant debesėlio krašto ir stebi mano genitalijas…“. Toks Dievo paveikslas susiformavo, kada jos tikras dėdė ją išprievartavo. Dabar visame pasaulyje ji garsėja tuo, kad visiems siūlo gydyti savo pasąmonę taip, kaip ji pati išsigydė ( nuo gimdos vėžio): reikia tik pakeisti savo mintis. Todėl Dievui, mano nuomone, svarbiausia mūsų mintys ir jausmai, o ne darbai, kaip daugumai kalbama ir aiškinama. Tačiau apie Dievą, pomirtinį gyvenimą, dvasias mes dar pakalbėsime kituose apmąstymuose.
Taip šiuo metu dabar ir pagal mane, yra dvasiniame pasaulyje. O kaip yra žemiškame pasaulyje?
Žemėje Vienis pasidalina į dvi lygias dalis. Siela įgauna materialų pavidalą: vyrišką, arba moterišką. Vyriškajam pavidalui įteikiamas teptukas, Moteriškajam – knygos viršelis su daug puslapių. Vyras tampa dailininku, moteris – tuščia knyga.
Moteris yra minčių generatorius. Jos galvoje retai kada būna tuščia. Mintis veja mintį. Ir ji visko nori: gauti gerą vyrą, susikurti jaukų būstą, dailiai apsirengti, tapti vienintele ir nepakartojama (gaila, kad ji nežino, kad ji jau yra vienintelė ir nepakartojama, čia akmenukas į vyrišką daržą). Štai tas mintis ir įrašo į tą knygą, vyras kaip dailininkas tą knygą apipavidalina: išpaišo nuostabiais paveikslėliais atspindinčias jos mintis, arba pribrauko nesuprantamais savais hieroglifais, o kartais tą puslapį iš viso išplėšia, tuo sukeldamas moteriai neišpasakojamą skausmą ir neapykantą. Manau, kad taip kiekvienas pasijustume, jei mūsų buto sienas kas nors svetimas ištepliotų, subraižytų, arba padarytų joje skylę. Todėl patarimas moterims būtų toks: neatverkite savo knygos viršelio bet kokiam dailininkui, tuo labiau neleiskite bet kam terlioti jos puslapių… Nors pas jį ir labai geras, madingas ir galingas teptukas, bet nenagingo, dvasinių dalykų neišmanančio dailininko rankose jis tampa peiliu, kuris palieka tik rėžius, bet ne piešinį. Tik dvasingas dailininkas gali nutapyti nuostabaus grožio paveikslą.
Su vyrais paprasčiau. Vyras nusileidęs iš dangaus, nori darbo ir ieško kur galėtų panaudoti savo jėgą. Pamiršta dvasingumą ir jam reikalingas veiksmas. Jis irgi yra kūrėjas, kaip ir moteris, bet jis kuria darbus, moteris – mintis. Ne visada tie darbai yra gražūs, nes materialumas visada traukia prisirišimą, garbinimą, vertę. Tik čia žemėje pradedame suprasti savos teritorijos svarbą. Tik čia kuriasi bendrijos, valstybės, asmeniškumas. Neužtenka pamaitinti savo kūną, reikalingas dar ir pastovus savo EGO maitinimas. O jam reikia daug. Vieno cepelino ir alaus bokalo tikrai neužteks, net ir penkių cepelinų su alaus bačkute bus per mažai, o jei rimtai tai cepelinai, tuo labiau alkoholiniai gėrimai ne jo maistas. Jį labai gerai maitina puikybė, per didelis susireikšminimas ir savęs aukštinimas. Taip gimsta pyktis – storas, ciniškas, alkoholiu ir prakaitu atsiduodantis, dangiškasis angelas žemėje. Brrr… Net pačiam baisu pasidarė… Dabar patarimas vyrams: saugokite savo teptuką, nenaudokite jo vinims kalti, arba tik trumpam neskoningam piešiniui. Iš pradžių įsijauskite į mintis kurias kuria moteris, ar jos yra parašytos Tikrosios Meilės kalba, o gal jos kaip sirenos giesmė… Užsiklausysi – pražūsi. Nuosprendis į kalėjimą irgi gali būti labai gražiai parašytas. Pasirašysite – sėsite. O jūs moterys gerai pagalvokite – kokį paveikslą galima nutapyti būnant pririštam ir sėdint belangėje?
Todėl nuo pat gimimo berniukus reikia taip auklėti, kad kiltų jų dvasingumas, o ne jėga. Vyrui pastoviai reikia priminti dvasingumą. Tik toks vyras kuris atras Gamtoje grožį, pradės gerbti moterį, galės jos mintis papuošti nuostabaus grožio iliustracijomis. Štai tokią knygą Dievui tikrai bus malonu skaityti, tuo pačiu gėrėtis spalvomis ir vaizdais.
Moters mintys apie meilę, ištikimybę, atsidavimą, pasiaukojimą ir vyro nutapytas paveikslas perteikiantis tas mintis. Kas gali būti gražiau…