Nusipirko savininkas vergą ir užvedė tokį pokalbį:
– Jūs būsite mano vergas ir dirbsite nuo ryto iki nakties, bet tuo pačiu jūs būsite visiškai laisvas ir tuo pačiu atsakingas.
– Kaip tai?- paklausė vergas.
– Labai paprastai. Laisvė – tai įsisąmonintas būtinumas. Tik taip atrodo, kad laisvė ir būtinybė yra antagonistiniai, o iš tikrųjų jie dialektiškai surišti. Šiaip ar taip, tu privalėsi dirbti, o jei nenorėsi dirbti, tuomet aš tave nužudysiu, arba numarinsiu badu. – Ar tu supratai būtinybę? – paklausė savininkas.
– Taip – atsakė vergas.
– Dabar tu esi laisvas, todėl, kad visas tavo gyvenimas – yra įsisąmonintas būtinumas. Be to, tu dar esi laisvas savo viduje. Kol tu dirbi, tu gali galvoti ir svajoti apie ką tik nori. Čia ir slypi visa esmė, kad tu esi laisvas savo viduje. – Ar tu supratai? – paklausė savininkas.
– Taip- atsakė vergas.
– Dar tu turėsi savo sąžinės laisvę. Tai reiškia, kad tu gali tikėti į ką tik nori. Tačiau, nors tu būsi laisvas ir laisvas savo viduje, tu dar būsi ir atsakingas, todėl, kad laisvė dialektiškai visada surišta su atsakingumu.
– Kaip tai? – paklausė vergas.
– Jei tu blogai dirbsi, aš ant tavęs rėksiu ir mušiu, arba aš tave paliksiu be valgio. Štai kur tavo atsakingumas. Laisvė be atsakomybės negalima. Nors ir kokios iškiltų aplinkybės, tu vis viena būsi atsakingas už tau pavestą atliktą, ar neatliktą darbą, todėl kad tu esi laisvas, o laisvas žmogus neverčia kaltės susiklosčiusioms aplinkybėms, o prisiima visą atsakomybę sau.
– Trumpiau. Jei darbas nebus atliktas laiku, aš tave barsiu, mušiu, arba paliksiu be valgio.
– Tai gi, apsidžiauk mano verge – tęsė savininkas – aš padariau tave laisvu, laisvu savo viduje ir atsakingu. Be to tu dar turi sąžinės laisvę. Nuo dabar tu dar ir protingesnis, nes tu supratai laisvės ir atsakomybės dialektiką. Ar tu viską supratai?
– Taip – atsakė vergas.
– Tuomet už darbo!