Žmogus yra savo paties norų vergas. Taip žmogus tampa kūrėju. Jis kuria viską, net pats to nesuprasdamas. Iš pradžių, kiekvienas atskirai, arba drauge kuriame savo ateitį: kur mokytis, kokią specialybę pasirinkti, sekti tėvų pėdomis, tęsti jų pradėtą veiklą ar važiuoti į užsienį. Kuriame savo santykius su kitais žmonėmis: draugas- priešas, būreliai, sektos. Ieškome savo antros puselės, to žmogaus su kuriuo būtų lengva, kuris mus suprastų iš pusės žodžio, pataikautų, padėtų, apgintų, patenkintų kūnišką aistrą, pagimdytų/pradėtų sveiką vaiką, uždirbtų pakankamai/daug/ labai daug pinigų, būtų protingas, užimtų aukštą postą, namas, sodas, jachta, automobilis, jokių žvilgčiojimų „į kairę“, tuo labiau ėjimų, sąžiningumas, nuolankumas ir t.t. ir t.t.
Visa tai yra kūryba. Kuriame tai, kuo patys negalime būti. Reikalaujame to, ko patys negalime duoti. Vis kuriame ir kuriame, svajojame, ieškome, o pasėkoje gauname tai, ko patys esame verti. Man patiko vienos mergaitės žodžiai, kuomet ji atėjo pas mane ir pasakė, kad būrėja jai išpranašavo labai greitas vestuves ir ji dabar galvoja ir nori, kad jos išrinktasis būtų labai geras, vienu žodžiu „princas ant balto žirgo“. Aš jai atsakiau, kad ji gaus tokį, kokia ji pati yra, arba panašų. Sekė labai greitas atsakymas: „ Nu tokio man tikrai nereikia“… Sąžininga mergaitė. Gerai, kai žmogus žino koks jis yra. Patariu visiems atlikti pačiam sau išpažintį.
Tam yra labai gerai visiems žinomas žodis sąžinė. Mūsų pačių sąžinė. Ji visada yra mumyse ir ji kalba, bet mes ne visada ją girdime. Geriausiai mes ją išgirstame kada einame miegoti. Prieš miegą žmogus, net nenorėdamas, padaro visos dienos darbų suvestinę su pačiu savimi. Jei norime, kad miegas būtų ramus, tuomet kiekvieną vakarą privalome prisiminti ką nuveikėme, kokie jausmai kilo, ko nepadarėme ir pažadėti, kad rytoj būtinai padarysime, pagirti save už gerus darbus, padėkoti Likimui ir Dievui, kad davė tokią turiningą dieną, sukalbėti maldą, paskleisti kuo daugiau meilės, padėkoti savo artimiausiam žmogui už buvimą kartu, pabučiuoti jį/ją ir vaikus lyg tai būtų paskutinis bučinys, palinkėti saldžių sapnų, atsiprašyti to, ką įžeidėme, net mintimis ir visuomet prisiminti, kad Dievas nebaudžia ir nebaus. Jis turi savų darbų ir daug svarbesnių. Už savo veiksmus, poelgius, mintis, jausmus mes atsakysime prieš savo pačių sąžinę ir ji mus nuteis, taip kaip mes teisėme kitą žmogų šiame gyvenime. Ir su ramia sąžine, šypsena, geromis mintimis eiti miegoti. Juk miegas „tai mažoji mirtis“, kas žino, gal sapnuosime iki kitos reinkarnacijos… Daug laimingesni tie žmonės, kurie pripažįsta, kad su mirtimi viskas nesibaigia. Tai tik naujas gyvenimas, naujas būvis, kad į šį pasaulį ateiname su tam tikrais tikslais, užduotimis, ateiname, kad išmoktume Meilės dėsnių, kad paaukodami save atrastume ir praturtintume savo dvasią. Dvasiai nereikia mūsų liūdesio, pavydo, širdies skausmų, tuo labiau pykčio energijų. Ji dieviška ir priima tik džiaugsmą, pasiaukojimą, atleidimą. Priima tai, kokia ji pati yra. Dieviškumas labai skiriasi nuo Žmogiškumo ir sukurtų žmonių įstatymų, nes beveik viskas kas yra gimę žemėje yra paremta egoizmu.
Verta apmąstymų pragaro idėja. Kas ją sugalvojo- buvo unikalus. Manau, tuoj ir jūs ją suprasite… Ko žmogui reikia? Ko jis nori? Labai daug. Visko: gero gyvenimo, daug pinigų, darbo, sekso, sėkmės, sveikatos, pasisekimo, džiaugsmo, laimės, meilės … – visko, ko tik mes neprirašome į gimtadieninius, ar kitus sveikinimus, visko ko mes tik nelinkime susitikus ar įvairiomis progomis. Linkime visko, ko mums patiems reikia. Bet juk visa tai ir yra pragaro idėja. Nerašysiu, kodėl džiaugsmas, laimė, meilė, pagal mane, irgi yra pragaro idėja??? Norėčiau jūsų samprotavimo, disputo, nes patys atradę „kodėl?“, jūs suprasite pragaro idėją.
Dieviškumas visada yra Meilė, Besąlygiška Meilė. Mus sukūrė Kūrėjas panašius į save, nuo tada žmogui to nepakako ir jis nutarė pats tapti dievu. Ar neištiks bobutės likimas kaip pasakoje „Auksinė žuvelė“? Laikas parodys. Bet kurti nenustojome. Taip bekurdami savo gerovę, taip įsitraukėme, kad net nepastebėjome, kad kūryba tapo savotišku protestu, kad gyvenimas yra „ne toks“ ne „pagal mane“. Reikia viską keisti.Gyvenimas buvo prieš mus ir liks po mūsų toks koks jis yra ir aišku niekaip nepasiduos tiems „geriems“ pokyčiams. Tuomet prasideda reikalavimai. Žmogus išradingas. Jis tikrai neis pas kalną. Kas kitas pakeis, jei ne AŠ… Taip užgimsta, nors ir nevalingai, naujas „dievas“ žemėje. O ar reikia dievų žemėje? Ir apskritai ar gyvena dievai žemėje? Atsakymas vienareikšmis: Ne… Tai ne jų planeta. Tai žmonių planeta. Čia gyvena žmonės ir jiems dievai visai nereikalingi. Žemėje ne tik, kad dievai, bet visi pranašai buvo nužudyti. Iš apaštalų tik vienas Šv. Jonas sulaukė senatvės, visi kiti buvo sudeginti, pakarti, nukryžiuoti ir t.t. Kam reikalingas dievas, jei aš pats galiu tapti „dievu“, nors ir trumpam, bet pagyventi kaip „dievas“, čia visai įmanoma… Susimaišė sąvokos: meilė žemėje ir Visatos Meilė – Begalinė Meilė. Sumetėm viską į vieną ir padarėm, kaip mums reikalinga, paranku. Visą savaitę, nuo ryto iki vakaro rėkiam, kad mylim vienas kitą, o sekmadieniais lekiam į bažnyčią prašyti nuodėmių atleidimo, paskui kepam šašlykus, padarom „gramą“ ( jei daugiau nusidėjom, tai daugiau gramų…) ir džiaugiamės, kad taip lengvai išsisukom, o atsikėlę pirmadienį jau nieko nebeprisimenam, nei kam ką esame žadėję, nei kas apskritai buvo… Jei myliu – tai atleidžiu. Jei myliu – tuomet pats pirmas, nors ir nekaltas, pasakai – ATLEISK, ATSIPRAŠAU. Kur dingo šitos sąvokos? Žmogiškumui tarp žmonių nebeliko vietos. Juk „dievais“ esame…
Nesinorėtų baigti tokia liūdna gaida. Juk kokios mūsų mintys, toks mūsų gyvenimas ir ligos tokios. Žmogus – didis ir galingas. Išgyventi tokiomis sąlygomis manau, kad ne bet kokia gyvybė sugebėtų. Čia visko daug: pyktis, neapykanta, šmeižtas, pavydas, intrigos, apgavystės, jos tiesiog supa mus. Mes po jas vaikštome, maudomės. Ar galima čia žemėje pasakyti, kad pas mane VISAI NĖRA PYKČIO? Tai lygiai tas pats, kaip braidžiojant po purvą pasakyti, kad AŠ NEPURVINAS. Visko pas mus yra ir pas kiekvieną. Nekalti žemėje negimsta, net kūdikiai gimsta su savo Likimu, Lemtimi ir Karma. Visi čia esame mokiniai, mokytojai ir tie kurie nenori mokytis, lygiai kaip ir kiekvienas iš mūsų tampame šioje žemėje aukomis, teisėjais ir budeliais: visi kažkada pajutome, kad mus apgavo, pasinaudojo – AUKA, visi kažkada pasakėme, ar pagalvojome, kad kitas žmogus neteisus ir jam norime atlygio – TEISĖJAS, visi kažkada, matydami neteisybę norėdavome pakelti, nors ir nevalingai, ranką ir suduoti, nubausti ar sudrausminti skriaudiką – BUDELIS. Visi iš to paties molio, net vardai pasikartojantys. Vienas lauke ne karys, o kada mūsų daug ir dar su bendra idėja… Tai jau galinga jėga. Žmogus savo mintimis gali išsigydyti pats save, suteikti viltį, o kartais net ir gydyti kitą žmogų. Pavyzdžių labai daug. Tik reikia tai studijuoti, tobulinti, dirbti su savimi. Pamilti save, Dievą, Gamtą, Visatą, kitą žmogų. Kiek daug darbų mūsų laukia. Žmogaus galimybės neišsemiamos ir neišsenkančios. Išgirdau vieną, gana drąsią, protingą ir gana priimtiną mintį, kad kitos civilizacijos ( o jos tikrai egzistuoja, tik ne mūsų „televiziniams protams“ tai suprasti. „Tol netikėsime, kol nepačiupinėsime, ar nepamatysime“- pripažinkite, kvaila idėja, ar net užsispyrimas. Tai suprasime tik tada, kada suprasime begalybės principą ) specialiai nekontaktuoja su mumis ir netgi draudžia kitiems kontaktuoti, vien todėl, kad žmonija eina neteisingu, savęs susinaikinimo keliu ir net kyla mintis, kad mes būsime sunaikinti, jei ir toliau galvosime, kokie mes protingi, galingi „dievai“ esame. Tikra „dievų“ planeta. Duokit mums galingiausią ginklą, žinias kaip persikelti laike ir mes parodysime kas čia dievas. Sėklos turime daug, ne tik šitam Pasauliui, bet ir kitiems Pasauliams ( beje, jie irgi egzistuoja ) pilnai pakaks. Vyriškas protas. Todėl ir Dievas mūsų vyras, o ne Moteris. Nors yra atvirkščiai, bet apie tai kituose mūsų susitikimuose ir apmąstymuose.