Išmokim mylėti svajonę, idėją, o jau paskui ieškokim laikino
Aš daug dirbu. Turiu daug reikalų, rūpesčių. Daug žmonių skambina telefonu, siunčia žinutes. O kur dar internetas, masažo kursai, paskaitos… Šiaip tai aš beveik neturiu laisvo laiko. Jei jo atsiranda, tuomet išeinu į lauką, pakvėpuoju grynu oru, atrandu kažką naujo. Pasvajoju, pamedituoju. Esu laimingas kada žmogus pabuvęs su manimi atsigauna, pradeda svajoti, suspindi jo akys, atsigauna dvasia. Tada ir mirtis praranda savo esmę. Tai tik naujo gyvenimo pradžia. Didis yra žmogus. Kažkur tai perskaičiau, kad žmogus yra panašus į angelą vienu sparnu ir tik apsikabinę jie gali pakilti. Nuostabi mintis. Man tai moteris yra panaši į šventovę ir tik vyras įėjęs į ją gali atrasti Dievą.
Pasakyti, kad gydau žmones, nesiryžčiau. Daktarai iš karto nuteistų. Juokauju, bet daug teisybės yra. Tuo labiau dabar, kada ypač jaučiamas dvasininkijos puolimas. Ji juk irgi turi keistis. O bet koks pasikeitimas yra skausmingas. Istorija kartojasi. Grįžta inkvizicijos laikai. Bet žmogus jau kitoks. Tai, kas jam buvo svarbu anksčiau, dabar jam tampa visai kitokiu. Įgyja visai kitokią prasmę. Kitos spalvos, kiti virpesiai. Ir vis tik Žmogus tobulėja. Jau niekada nebūsime tokie kokie buvome anksčiau. Netikiu, kad vėl pradėtume deginti knygas. Tai praeitis. Tai pamokos, nors kartais jos būna ir labai skaudžios.
Mėgstu ramybę. Ieškau harmonijos. Stengiuosi kuo mažiau įeiti į žmogų, nebent jisai pats to paprašo. Uždedu rankas ir jaučiu kaip jisai keičiasi, atgyja. O kada atsimerkiu ir pamatau besišypsantį veidą, laimingas akis, tada tai yra man didžiausias atlyginimas. Štai atėjo moteris su skrandžio vėžiu. Pajutau, kad jai dar galima padėti, kad ji dar gali išgyti, kad liga dar tik pačioje pradinėje stadijoje. Bet paskui paklausiau savęs, savo dvasios, o ji jos dvasios, ar jai to reikia. Išgyti ji gal ir nori, bet ar vien to užtenka. Tam reikalinga pamoka. Kažkur ji suklydo, reikia atitaisyti. Tam reikalinga kančia. Dvasiai to nereikia, kūnui- taip. O juk kūnas tai dvasios įrankis. Tik taip ji gauna pamokas. Verkiau. Prašiau Dievo nuolaidumo, pagalbos. Jis tai suprato, o ar ji tai supras? Čia didelis klausimas. Štai atėjo mergaitė. Jau moteris. Visas kūnas nuostabus. Nori gyventi, nori pažinti. Galva šalta. O juk čia mūsų kompiuteris. Čia ryšys su Visata, su Dievu. Skausmas juk ne organe, ar kūne. Galvoje. Juk į čia viskas ateina. Čia nusprendžiama skauda ar ne. Kairysis pusrutulis tai protas, jausmai, dešinysis-intuicija ir vaizduotė. Moterys juk pranašesnės už vyrus tuo, kad pas jas dirba abudu pusrutuliai, o pas vyrus tiktai vienas. Tai akmuo į vyrų daržą. Moteris, vienu metu gali atlikti daug darbų, o vyras kol vieno nepadarys, kito nesiims. Nors būna ir išimčių. Gal todėl moterims dažniau skauda galvą. Didesni migreniniai priepuoliai ir išprotėjimo atvejų daugiau. Viskas turi savas ribas. Pradėjau dirbti su kaklu. Juk jisai laidininkas tarp kūno ir proto. Tiesiog akyse žmogus pradėjo keistis. Pasinaikino blokai. Nusiėmė nuo pečių našta. Žmogus išsitiesė. Suvirpėjo visas kūnas. Atėjo nauja gyvybė. Atsirado noras pažinti pasaulį. Neliko baimės. Atsirado pasitikėjimas. Taip sužibo nauja Meilės žvaigždė. Ne kam nors, bet visiems.
Dar daug ko turim išmokti. Nemokam net su savimi susigyventi, jau nekalbu, kad turim išmokti dviese dalintis ir džiaugsmu, ir vargais. Kada būnam vieni, ieškome antro, o kada būnam dviese, norim vienatvės. Jaučiamės vis kažkuo nepatenkinti. Gaila kada kaimynas, ar kaimynė yra geresnis. Nežinau ar meilė gali turėti tiek daug atspalvių. O gal tai visai ne meilė, o prisirišimai. Visi šaukiam „mylim“, o apie ją beveik nežinom nieko. „Ir kas per velns ta meilė yr“. Visi suprantam, kad meilė neteisia, neprievartauja, kad ji nieko neprašo. To žmogus pats nori, bet elgiasi visai kitaip ir paklaikusiu balsu ir labai įtikinamai šaukia „myliu“. Gal todėl ant žemės tiek daug išdavysčių, neapykantos, smurto? Čia daug klaustukų. Manau, kad būdami ant žemės mes to nesužinosime. Tiktai tada kada atrandame savyje nors mažą grūdelį tikėjimo, pripažįstame Dievą, tiktai tada atrandame savo dvasią, savo dvasios kelią. Gyvenimų daug. Per juos būname viskuo ir moterimi, ir vyru. Tai tik rūbas ir jį keičiame beveik kiekvieną kartą. Aišku, būna ir išimčių. Pasaulis įvairiaspalvis. To niekas neužginčys. Bet kam tas įvairumas? Manau tam, kad galėtume vienas kitą papildyti, vienas iš kito pasimokyti, ar išmokti. Esam nekantrūs ir ne tik. Daug visko pas mus yra. Manau, kad reikia išmokti pamilti savo priešą, bet ir vėl, savo pačiam artimiausiam žmogui, draugui negalime atleisti, o čia dar priešas? Ginčytis galima iki begalybės. Viskam yra ribos. Kada jos yra peržengiamos, belieka tiktai pasitraukti užleidžiant kelią laikui. Laikas viską išsprendžia. Jisai arba išskiria, arba sujungia. Tik po tam tikro laiko sužinome ar pasielgėme teisingai, ar ne. Todėl ir laikytis tvirtai įsikibus į savo nuomonę būtų neteisinga. Juk į tą pačią upę antrą kartą neįbrisi. Svarbu išmokti kurti gėrį. Nebeliko pasitikėjimo vienas kitu. O tai bene pats svarbiausias faktorius vedybiniame gyvenime. Jį užgožė praeitis. Viskas jau žinoma. Nebeliko paslapties. Nebeliko laukimo. Gyvenimas tampa pilkas. Ateitis. Ji tampa beprasmė. O juk žmogų traukia žvaigždės. Kas ten? Kas už jų? Ateitis, tai kaip virvė, kuri ateina iš „kažkur“. Ten tamsa, ten nežinomybė. Mes į jį įsikabiname ir pamažiuku traukiame save į tą bauginančią nežinią, o tikėjimas tai deglas, kuris apšviečia mums kelią. Jei jisai didelis, tada ir priešaky tampa šviesu. Aišku, viskas gerai nesimato, bet jau nors siluetai suteikia ramybės, pasitikėjimo. Jei jisai mažas, šviesos mažai, tada ir kelias tampa baugus, o iš tamsos išnyrantys siluetai tampa bauginantys. Tampa baugu. O juk baimė nesuteikia jėgų. Ji jas netgi atima.
Žmogus tai jausmų okeanas ir savo norų vergas. Kada jam linksma-juokiasi, kada liūdna- pyksta ir nežinia dėl ko verkia. Svarbiausia neperžengti ribos. Jausti saiką. Reikia mokintis kurti džiaugsmą. Džiaugsmą, be jokių išskaičiavimų. Man gera, kada tau gera. Tai gana sunku. Juk visi norime nors truputėlio dėmesio ir kol to norėsime, vis atsitrenksime į savo bejėgiškumą. Visi esame nuostabūs, bet moters rankose- meilė. Be moters, joks vyras nebūtų paragavęs uždraustojo vaisiaus. Moteris-nuodėmė. Saldi nuodėmė. Per ją visi įgyjame teisę pajusti kūno teikiamus malonumus, tuo pačiu, suteikti savo dvasiai teisę į pažinimą. Bet gyvenimą galima pažinti, o moterį- ne. Tuo labiau suprasti. Čia- ištisas jausmų okeanas. Ar galima pažinti okeaną, jo neišsėmus? Manau, tik dalinai.
Žmogus visada ieškojime. Kada dar jauni, bijome suklysti, bet didesnis pasirinkimas, o tuo pačiu ir abejonių daugiau. Jos žudo. Kartais atsiranda pyktis sau, arba kitiems. Tai įtraukia dar giliau. Mano patarimas būtų toks: darykit ką liepia širdis, neabejokit, bet visada pasilikit kelią atgal. Nemanau, kad kategoriškumas yra gerai. Visi klystame, bet kartu viskas turi ribas. Bet štai ateina laikas, kada abejones metame šalin, juk jau daug matėme, o ir pasirinkimas ne per didžiausias. O gyventi norisi. Juk dar galime. Klaidoms nebelieka laiko. Nuodėmė jau ne nuodėmė, o patyrimas. Bandome padaryti gyvenimo suvestinę. Norisi daug ką pakeisti, tik suprantame, kad kokie esame toks ir mūsų gyvenimas. Keistis turime patys. Viskas mūsų pačių rankose. Ką čia daugiau ir beišrasi. Meilės visiems reikia, bet ar ją duoti mokame. Vis nepatenkinti, vis negana, vis norime. Tik širdelė jau nenori kančios. Kiek ji dar atlaikys? O juk tiek mažai reikia: prisiglausti, pajusti šilumą, kūno grožį, svaigulį, švelnų žodį. Kūnas sensta, bet širdis ir dvasia visada jauna. Žmogiška dilema: BŪTI AR NEBŪTI?
Pati meilė neįdomi. Kūrybinė meilė- tai Dievo širdis. Čia visko yra. Čia viskas telpa. Čia net mirtis nebetenka prasmės. Čia yra harmonija. Bet iki to reikia daug ko. Daugiausia išminties ir patyrimo. O ją įgauname eidami per gyvenimus.
Gėlė glaudžiasi prie gėlės, medis prie medžio, žmogus prie žmogaus, dvasia prie dvasios ir visa tai vienija Meilė, o jos vardas yra Kristus. Viena ir nepakartojama. Nuostabus Kristaus mokslas. Jis kuria džiaugsmą, dvasia pajunta savo vertę, atmerkia akis žmogaus kūne. Jai čia gera, jauku, ji spindi amžinybe, trokšta pagarbos. Žmogaus dvasioje negali būti baimės. Širdis turi būti laisva. Netikiu, kad Dievas išrikiuoja milijardus žmonių ir juos teisia. Žmogus teisia pats save. Pagal savo sąžinę, dvasios lygį ir jei jis to nepadaro, tuomet jo sąžinė miega. Tada ir jo darbas, kūryba, visas gyvenimas tampa nepilnavertis, vienpusiškas. Taip formuojasi puikybė. Žmogus pats save įkalina į kalėjimą. Į dvasios kalėjimą. O čia slopinamas širdies balsas, nelieka spalvų. Reikia išmokti tiesiogiai bendrauti su Dievu. Laimingi tie, kuriems nereikia tarpininkų. Turėkite Dievą širdyje, spindėkite meilės spalvomis ir jūs būsite išganyti. Žmogus turi sugebėti neprisirišti prie meilės, bet būti meilėje, gyventi meilėje lyg putojančioje bangoje. O banga – tai ne vandens puta, visiškai ne. Tai spindinčių meilės dalelyčių srautas. Todėl, žemės gyvenimas įdomus tik tada, jei supranti, kad tai Visatos gyvenimo dalelytė. Todėl šioje žemėje nėra nieko brangesnio už dvasios laisvę, už teisę atmerkti akis, pažinti žemės gyvenimą ir kiek galima dažniau sakyti: „Aš myliu tave“. Todėl aš renkuosi Gyvenimą.
Meilė nežino sienų. Jai jų ir nereikia. Ji jų nepažysta. Aš stengiuosi įeiti į meilės virpesius, jos taką ir kas atsiduria tame take, pajunta švelnumą, džiaugsmą, džiaugsmą savo širdyje ir žinoma ramybę. Tai mus jungia, bet neriša. Kiekvienas turime laisvą valią, pasirinkimą. Tai laisvės daina ir ji turi aidą, o daina be aido tai jau prievarta, reikalavimas.
Moteriai tenka daug ką iškęsti. Jos gyvenimas nėra lengvas, netgi sakyčiau sunkus. Moterį reikia pabandyti suprasti, neteisti ir mylėti, mylėti. Ji yra grožis, svaigulys ir paslaptis. Tai juk MOTERIS.
Mokydamas kitus nepykti, pats išmokau atleisti. Žmogus turi vieną širdį, didelę patirtį ir daug gyvenimų. Kaupkime joje gėrį, meilę, pasitikėjimą ir ji mums tarnaus ilgai. Kada žmogus vienas, jam reikalingi žodžiai kaip oras, o kada dvi dvasios kartu, tada joms žodžiai nereikalingi, nes jos eina širdies keliu, meilės keliu, tiesos keliu. Todėl mokinkimės ištarti žodį kada reikia ir patylėkime kada esate kartu.
Kūnas sutvertas „darbui“. Tik per jį dvasia gali daug ką išmokti ir priimti viską kaip už tiesą. Kaip jaustumėtės su nuvalytu vienu batu? Manau, kad kvailai. Kūnas yra visuma. Nežinau ar jį galima dalinti į atskiras dalis. Žmogus yra gražus. „Paslaptingos vietelės“ taip pat neatskiriama kūno dalis. Taip. Seksas turi būti paremtas tauriais, pačiais geriausiais jausmais. Čia negali būti netikrumo, apsimetinėjimo, tuo labiau ir pririšimo prie savęs kito žmogaus, taip pat nuotykio. Bet kartais gyvenimas iškrečia žiaurias pamokas. Kaip surasti tą savo, vienintelį? Atsakyčiau paprastai, rinkimės širdimi, išklausykime širdies balso. Ji, jei tyra, nemeluos. Joje gyvena meilė. Iš čia yra nutiestas kelias į dangų, pas Dievą. O Dievas juk neteisia, jisai visus myli vienodai. Manau, kad jam visai nerūpi ką mes išdarinėjame su savo kūnu. Jam manau rūpi ar tas „kelias“ yra platus, šviesus, džiaugsmingas, klotas meilės akmenimis. Neprisiriškime prie kūno, jo instinktų, bet ir nepamirškime, kad jisai yra vienintelis mūsų dvasios mokytojas. Viskas yra gražu ką daro žmogus iš meilės, bet ir klysti yra žmogiška. Todėl ir tos ribos nėra aiškiai nubrėžtos. Kitaip daug ką prarastume. Meilė ir seksas yra du skirtingi dalykai. Meilei nereikalingas seksas, o ir seksui meilės kartais nereikia, bet geriau būtų jeigu viskas būtų daroma iš meilės. Tik tada dvasia atmerkia savo akis. Todėl pirma reikia išmokti meilės dėsnius. O meilės dėsnis yra paprastas- duoti. Kada meilė eina per žmogų, tada ji yra iškraipoma ir suprantama savaip, taip kaip yra geriau ir parankiau tam žmogui. Dvasinė meilė jau eina iš Dievo. O jis nemoka teisti, reikalauti. Jis tiktai duoda.
Žmogus mėgsta prisirišti. Jisai prisiriša prie vietovės, prie žemės, prie turtų ir t.t., o visų svarbiausia prie žmogaus, prie savo kūno, prie vaikų, prie tėvų. O žmogus juk laikinas, kaip ir viskas prie ko galima prisiliesti. Meilė- dangus, seksas- žemė. Taip kuriama harmonija. Juk siela ir dvasia priklauso dangui, o kūnas- žemei. Viskas kas gražu, kas neša džiaugsmą mums nesvetima. Moters kūnas visiems patinka. Vyrui reikia jausmų. Karai, slibinų medžioklės, riterių turnyrai pasibaigė, todėl vyras pradeda jausmų ieškoti moteryje. Vyrui reikalingas lytinis aktas. Juk jo vyriškas organas yra kaip jo antroji širdis. Jį reikia saugoti, glostyti, tausoti. Gerai, kada tai supranta moteris. Todėl jeigu nori įžeisti vyrą, įžeisk jo vyriškumą, bet nepatariu to daryti. Vyras kaip bitė, tupia ant kiekvienos gėlelės ir kaip Aristotelis pasakė: “ Anksčiau ar vėliau moteris pajunta vyro neištikimybę“. Nuo šito niekur nepabėgsi. Nesakau, kad tai gerai, bet ir nėra gyvenimo pabaiga. Tai didelė ir plati tema. Manau svarbiausia neperžengti ribos. Vieni iš kitų mokinamės. O ir gyvenimai būna įvairūs. Išmokime gyventi dabar. Priimkime savo kūną kaip rūbą, skirtą atlikti tam tikrus darbus šiame gyvenime. Gerbkime vienas kitą, jo pasirinkimą, jo rūbą.
Moteris tai meilė, o moteris meilėje- Dievas. Prisiglauskite prie vyro ir tikrai pamatysite, kaip jisai pradės keistis. Aišku klausimas būtų paprastas, o kur surasti tą vyrą? Geri- užimti, o likusieji arba donžuanai, arba girtuokliai, arba dar geriau nuotykių ieškotojai. Aš manau, kad jį reikia susikurti. Juk viskas prasideda nuo virpesių. Panašus traukia panašų ir kitas žmogus tai mūsų pačių atspindys. O čia reikalinga kantrybė. Moteriai daug tenka iškęsti, daug kartų būti pažemintai, bet be jūsų mes vyrai išsižudytume. Aišku juokauju, bet dalis tiesos yra. Nors iš pažiūros mes atrodome slunkiais, nerangiais, bet švelniose moteriškose rankose mes atgyjame, pasidarome šilti, elastingi. Štai čia jau tiktai fantazijos reikalas. Todėl visų pirma reikia tvirtai žinoti kokio vyro norite ir žinoma negeisti geresnio negu pačios esate.
Miegas- tai žmogaus mažoji mirtis. Tada jisai susitinka su savo Dvasia. Nors kūną ir dvasią riša sidabrinis siūlas, bet tai netrukdo keliauti. Tik tada kada žmogus numiršta, tas sidabrinis siūlas nutrūksta. Svarbu programa, prie ko žmogus prisirišęs. Jei atradote savo dvasią, tada baisenybių nesapnuosite, nes dvasia norės tik pažinimo.
Man protas nėra svarbiausias dalykas. Jisai reikalingas. Kartais ir aš juo vadovaujuosi, nes aš vyras. Moteris daugiau vadovaujasi emocijomis. Taip jau yra Gamtos sutvarkyta. Gyvenime reikia kovoti, kad išliktum, bet ar verta stoti prieš savo prigimtį. Mano nuomone mes turime atlikti savo užsibrėžtus tikslus, išmokti pamokas, tobulėti ir aišku mokintis Meilės. Kaip reikia mylėti, kaip reikia atleisti, kaip suvaldyti savo emocijas ir t.t. Kūną pasirenkame kaip priemonę tiems uždaviniams atlikti. Lytis suteikia teisę patirti daugiau emocijų. O tai juk ir yra dvasinis maistas. Kuo jos gražesnės, tuo lengvesnis dvasios kelias, tuo aukštesni mūsų tikslai. Todėl tobulėjimui ribų nėra.