Kiek daug tokių su kuriais mes galim atsigult į lovą ir kiek mažai tokių su kuriais norėtųsi pabusti…
Ryte pabudus pamatyti šalia nusišypsoti
Ir ryte išsiskiriant pamojuoti ranka ir nusišypsoti ir visą dieną laukti bent žinučių.
Kiek daug tokių su kuriais galima tiktai gyventi: ryte gerti kavą, kalbėtis ir ginčytis, su kuriais galime paatostogauti prie jūros ir kaip dera džiaugsme ir varge būti kartu, bet nemylėti.
Kiek mažai tokių su kuriais norisi svajoti, pasižiūrėti kaip debesys plaukia dangumi, rašyti meilės žodžius ant pirmo sniego ir tiktai galvoti apie tą žmogų ir apie dar didesnį džiaugsmą net negalvoti ir nesvajoti.
Kiek mažai tokių su kuriais galime patylėti, kurie tave supranta tik iš pusės žvilgsnio, ar iš pusės žodžio, kuriam negaila amžiams save atiduoti ir už kurį tu, bet kokį skausmą arba bausmę, gali kaip laimėjimą priimti.
Štai taip ir sukasi visa šita beprotybė, lengvai susitinkam ir be skausmo išsiskiriam ir visa tai dėl ko, dėl to, kad daug tokių su kuriais mes galim atsigult į lovą ir mažai tokių su kuriais norėtųsi pabusti…
Mes blaškomės: darbas, buitis, rūpesčiai. Kas nori išgirsti, tas turi, vis dėl to išmokt klausytis, o pakeliui sutinkame tik kūnus. Sustokime, kad pamatytume sielą. Mes pagal protą renkamės širdį ir bijomės į šypseną atsakyti šypsena, bet sielą atveriame tik tam su kuriuo mes norime pabusti.
Kiek daug tokių su kuriais galima maloniai pakalbėti ir kiek mažai tokių, kam maloni tyla. Kada tarp mūsų supratimo tik plonas vilties siūlelis.
Kiek daug tokių, su kuriais galima liūdėti ir tik klausimais patenkinti savas abejones ir kiek mažai tokių su kuriais mes galime save pažinti, kaip savo atspindį veidrodyje.
Kiek daug tokių su kuriais geriau patylėti, kad netyčia neprakalbėti apie jų liūdesį ir kiek mažai tokių kuriais mes galime pasitikėti, nuo to ką patys nuo savęs slėpėme.
Su kuriuo žmogumi mes surasime sielos stiprybę, kuriuo, visa savo siela ir širdimi mes aklai tikėsim ir kurį mes būtinai pas save pakviesim, kada nelaimė pasibels į mūsų duris.
Kiek daug tokių su kuriais mums geriau nepasirodyti protingais, su kuriais mes liūdesiu didžiausią džiaugsmą nukankinom ir turbūt tik jų dėka mes šį pasaulį išdavikiškai mylėjom.
Kiek daug tokių su kuriais mes galim atsigult į lovą ir kiek mažai tokių su kuriais norėtųsi pabusti…